Saulė (e)

                             Saulė apdovanoja mus šviesa ir šiluma, jos buvimas tampriai susijęs su žmogaus gyvenimu. Gal todėl protėviai jai ir jos kaitai pavaizduoti skyrė daugybę ženklų. Saulės, kaip deivės, ženklai fiksuoja jos veiksmus ir savybes – gyvenimo dėsingumus. Pavyzdžiui svastikos skirtingi pasvirimo kampai ir kryptis žymi augima pagal saulę, arba dylimą-prieš saulę. Taip pat, grupė ženklų, primenantys tinklą, vaizduoja Saulės pasaulio audinio audimą. Dar kiti ženklai, sudaryti iš simetriškų šviesių ir tamsių dalių simbolizuoja baltas ir juodas dienas, naktį ir dieną. Kita dalis rodo saulės judėjimą (saulėtekį, saulėlydį), jie įkūniją rato struktūrą, iš kurių gali virsti gėlėmis, taip parodant saulės grožį.

                             Tad iš pirmo žvilgsnio Saulė vaizduojama daugybe, tarpusavyje besiskiriančių ir panašių, būdų, kurie yra jungiami ir su kitais, ne saulę vaizduojamais ženklais. Bet pamatinę struktūra Saulės vaizdavime išlieka tapati. Tai kvadrato arba apskritmo forma, kuri dažniausiai turi aiškų centrą, it tašką, kuris simbolizuoja visa ko pradžią ir pabaigą, jėgos pulsaciją. Tad šis sandaros paprastumas ir padeda atskirti Saulės ženką nuo kitų. Taip pat, šis simbolis ypatingas tuo, kad judėjimas išreiškiamas pačiame ženkle, tiesėmis einančiomis iš centro ir atgal. Nors reikia pastebėti, kad audiniuose/mezginiuose ženklas gali būti kartojamas horizantalioje (retai vertikalioje) padėtyje jau aptartais „Judėjimas raštuose“ būdais. Šitaip yra sustiprinamas kaitos, virsmo, dinamikos motyvas.

Remtasi:  V. Celms „Baltų raštai ir ženklai“, Mintis 2010