Kretos-Mikėnų ir Etruskų kultūros
Turinys:
1. Kretos-Mikėnų kultūra
2. Etruskų kultūra
3. Egejo ir Etruskų kultūros lyginimas
1.Kretos-Mikėnų kultūra
Tai paini priešistorinės Graikijos kultūros dalis. Jos pradžia yra kildinama su V tūkstantmečiu pr. Kr., kai achajai apsigyveno Paloponese, tai pirmas žingsnis link kultūros, kuriai suklestėti prireikė net keletos tūkstantmečių. Verta paminėti, jog ši kultūra vienuose šaltiniuose įvardijmas kaip vientisas darinys, tiesiog Egėjo, Minojine-Mikėnų arba Kretos-Mikėnų kultūra, kitur yra išskiriamos kelios sudėtinės kultūrinės dalys, kaip Kikladų, Mino ir Mikėnų kultūros, kurios paeiliui vieną kitą pakeitė. Vienu. Manyčiau Egėjo civilizacijos išskirstymas į atskiras kultūras yra taisyklingesnis mąstymas už visko suplakimą į vieną. Todėl šiame darbe traktuosiu, jog ši civilizacija turėjo tris tarpsnius.
Taigi, pirmiausia reiktų apžvelgti Kikladų kultūrą (kuri tap pat įvardijama kaip civilizacija). Ši kultūra buvo išskirta Christo Cunto XIXa., jos gyvavaimas datuojamas 3200-2000 m. Pr. Kr., paplito Kikladų salyne. Tenais iš pradžių gyventojai statėsi vienaaukščius būstus ant kalvų, įtvirtindami jas sienomis ir bokštais (Kastriais), kaip daugelis primityvių kultūrų, savo pastatus statė iš nedegto molio, akmens arba ilgų skalūno (tai plonais sluoksneliais, plokšte;ėmis skylančios uolienos) plytų. Artėjant II tūkstantmečiui pr. Kr. atsirado pirmosios miesto tipo gyvenvietės. Pastatai būdavo netgi iki 3 aukštų ir puoštos freskomis. Be freskų randamos ir kitos meno išraiškos, kaip obsidiano, marmuro, vario ir sidabro dirbiniai. Pastarieji dirbiniai, konkrečiau indai, buvo puošiami gyvenimo scenomis. O Keramika, kaip amforos ir vazos, buvo lipdyta blizgančiu paviršiumi, išraižyta arba inkrustuota geometriniais ornamentais. Taip pat šioje civilizacijoje būta laidojimo kultūros. Šalia gyvenviečių būdavo įkuriami kapinynai, kapuose mirusieji buvo laidojimu su įvairiais daiktais (papuošalais, ginklais, darbo įrankiais,ritualiniais indais, skulptūromis).
Štai čia jų meno pavyzdžiai:
Kikladų kultūra patyrė Kretos k. Įtaką, o 1400 m. Pr. Kr ją pakeitė Mikėnų kultūra.
Lygrečiai, Egėjo civilizacije, greta Kikladų kultūros vystėsi ir Mino civilizacija (kitiaip Kretos civilizacija), jos klestėjimas laikomas 2700-1450 m. Pr. Kr., o ji gyvavo Kretoje ir Egėjo jūroje. Ši kultūra yra jau pažangesnė ir įdomesnė už Kikladų kultūrą. Tačiau, jei Kikliadų menas buvo gana savarankiškas (bet panašus dėl savo primityvumu į mezolito laikų meną), tai Kretos menas turėjo gan didelę rytų ir Egipto kultūros įtaką. Nors būtent ta sintezė ir daro Mino meną įdomų. Egiptietiškas žmogaus kūno vaizdavimas judesyje, naudojant įvairias spalvas ir ornamentiką-tai kretietiška dailė. Išties architektūra yra ryškiausias šios kultūros akcentas, didžiuliai rūmų statiniiai Knose, Feste ir Malijoje, kurie būta griauti ir per naujo atstatinėjami. Iki šių dienų nėra išlikusių pilnų rūmų, bet net ir griuvėsiai atrodo įspūdingai ir byloja mums apie jų didybę. Skulptūros, freskos, indai neatsiema rūmų buities dalis. Taip pat verta paminėta jog buvo kuriami atspaudai, auksiniai papuošalai ir fajanso, bronzos, akmens ir dramblio kaulo statulėlės.
Meno pavyzdžiai:
Galiausiai priėjome prie paskutinės, išstūmusios Kretos ir Kikladų kultūras, Egėjo civilizacijos kultūros- Mikėnų. Svarbiausi Mikėnų kultūros centrai buvo Mikėnai ir Tirintas Argolyje, Pylas Mesenijoje, Atėnai Atikoje, Tėbai ir Orchomenas Beotijoje, Jolkas Tesalijoje. Kretoje mikėniečiai buvo užėmę Knoso griuvėsius. Be to buvo kultui svarbios vietos, tokios kaip Lerna, dažniausiai namų šventovių formoje. Mikėniečių gyvenviečių randama Egėjo jūros salose, Mažojoje Azijoje ir net Kipre. Jų daiktai su Linijiniu B raštu rasti net Vokietijoje. Ši kultūra klestėjo 1600-1100 m. Pr. Kr., o jei žlugus (arba dėl dorėnų invazijos, arba dėl vulkano išsiveržimo) Graikijoje prasidėjo tamsieji amžiai, bet apie tai veliau. Taigi, Mikėnuose dominavo karių aristokratija, todėl tai padarė didžiulę įtaką kultūrai. Jei Kretos kultūroje esti moters ir deivių kultas, tai čia karinis kultas, bet ne brutalus, o puošnus ir didingas. Šioje kultūroje suklesti metalo dirbiniai, yra įvaldoma jų gaminimo technika. Archtektūros svarbiausias elementas tampa kiklopinės sienos, elementaru, jog tai karingos šalies atributas. Dėl to negalima teigti,jog ši kultūra buvo pranašesnė (meniniu lygiu) bent už Kretos kultūrą, tiesiog galingesnė. Juolab keramikoje tiesiog atkartos kretos formas, kurias vis labiaus abstraktėjo.
Šios kultūros pavyzdžiai:
Taigi Etruskų menas yra įvardijamas dažniau kaip Kretos-Mikėnų menas, taip esti todėl, kad Kretos ir Mikėnų kultūros buvo stipresnės ir išraiškingesnis už Kikladų kultūra, kuri neretai yra išvis pamirštama, kalbant apie etruskus, bet tai gan natūralu, nes kalbant apie Graikų meną, dažnai užmirštame etruskus. Arba atsimename tik Kretos kultūrą, nes ji buvo išraiškingesnė ir archajiniame Graikijos mene esti jos įtakos, nors labiau matome Egiptietiškų kanonų įtaka pastarosioms kultūroms, todėl kalbant apir graikų ankstyvą meną atmenam egiptiečių kultūrą. Bet iš esmės žmonių užmarštumas arba sąsajos tarp kultūrų yra natūralus žmogaus meno pažinimo kelias, o interpretacijos nekeičia jau sukurto ir egzistuojančio, nepriklausomai nuo laiko, meno. Lyginimas tik padeda judėti pažinimo link. Todėl, kad suprastume Egėjo kultūra, aptarsime ir bandysime ją sieti su Etruskų kultūra,. Bet pirmiausia susipažinkime su ja.
2.Etruskų kultūra
Šios kultūros pradžia yra dar painiU datuojama negu Egėjaus. Vienose šaltiniuose rašoma,jog ji prasidėjo I tūkstantmetyje iki kr., kiti net nedrįsta apibrėžti kada tai įvyko ir iš kur ši tauta kilo, todėl vengiant ilgų pasakų, šios kultūros pradžią paliksime paslaptyje. O atskleisme, kad truko ji iki 5a. Pr. Kr. Etruskų kultūra geografiniu požiūriu neturėjo jokio natūralaus centro, todėl niekada jie nesudarė bendros valstybės, todėl miestai buvo atskiri ir mažai vieni nuo kitų priklausė, tačiau juos jungė laisva federacija (apie 12 miestų), o jos būties priežastis buvo bendras Voltumnos kultas, jai garbinti buvo pastatyta bendra šventykla, kur miestų vyresnieji bei kiti gyventojai sykį į metus rinkdavosi iškilmingoms žaidynėms Voltumnos garbei.
VI a. Pr. Kr. viduryje etruskai jau valdė plačią teritoriją- nuo Pado iki Kampanijos. Šiuo laikotarpiu galia buvo pasiekusi viršūnę. Vienas iš svarbesnių miestų yra Vėjų miestas, kur gyvavo skulptorių mokykloje, jos mokinys Vulka sukūrė vaizduojamojo meno šedevrą-dievo Apolono skulptūrą, taip pat šiame mieste buvo garsūs architektai, kurie pastatė Kapitolijaus šventovę.
Laidojant nedeginant buvo statomos apskritos patalpos, kuriose stovėjo sarkofagas.Sarkofagas-skiriamasis etruskų meno paveldas, nes čia nįprastai žmogaus figūra būdavo t atskyra skulptūra. Kapai buvo iškalami uolose arba kraunamii iš akmens plokščių. Kapo vidų su išore jungė koridorius, užsibaigiantis durimis, kurios tikra ir simboline prasme siedavo mirusiųjų ir gyvųjų pasaulius. Įmantrios etruskų laidojimo apeigos leidžia manyti, jog etruskų tikėjimas buvo panašus į egiptiečių- t.y. buvo tikėta, jog žmogaus kūnas pomirtiniame gyvenime niekur nedingsta ir yra reikalingas, nes lieka kartu su siela. Visa etruskų laidojimo kultūra rodo, jog etruskai turėjo aukso, dramblio kaulo bei tokių stručio kaušinių, kriauklių iš tolimų kraštų, fajanso žaliavų.
Etruskams religija darė labai didelę įtaką. Daug žinių apie etruskų tikėjimą gauname iš tapytų freskų kapų rūsiuose, raižinių ant dekoratyvinių daiktų ir veidrodžių. Greta pavaizduotų dievybių dažnai parašyti jų vardai, o kartais ir trumpas tekstas. Eruskų tikėjimui buvo būdingas politeizmas, todėl gana sunku suvokti etruskų panteoną, tuo labiau, kad dauguma jų dievybių labai paveikti graikų ir italų kultų. Beje etruskų kultūroje esti rytų kultūros bruožų. Nors iš esmės etruskų menas yra savitas, šiurkštokas, bet turintis realizmo, gebantis išryškinti charekteringas detalės.
Kultūros pavyzdžiai:
3.Egejo ir Etruskų kultūros lyginimas
Taigi, jau susipažinome su šiomis abejomis kultūromis atskirai, o dabar pabandysime jungti ir skirti jas, kuriant įvairias sąsijas. Iš esmės tapatumų šiose kultūrose esti nemažai, netgi iš jų išaugusios kultūros yra tarpusavyje susijusios (turint omenyje graikų ir romėnų meną, kuris neretai yra apjungiamas). Vietinė kultūra, Egipto menas, rytų kultūra ir graikų menas yra tie elementai, kurie tarpusavyje jungėsi įvairiais santykiais ir dažnumais, kurdami atskirai kiekvieną kultūrą. Nustatyti šių elementų santykį neįmanoma ir net neverta bandyti, nes tai ribojasi su atskiro žmogaus matymo galimybėmis, bet galime aptarti plačiau tuos elementus. Pirmiausia pagalvokime apie vietinę kultūrą, manyčiau šis matas yra būtent ta priežastis, kodėl išsiskeria kelios kultūros ir nesusilieja į vienumą, nes tautos mentalitetas, kurio formavimasis priklauso nuo geografinės padėties, papročių, gyvensenos ir genetinės informacijos (ir dar kitų dalykų) lemia tą santykį, t.y. kaip jie priims plūstančią informaciją iš šalies ir kaip ją interprentuos. Egėjo kultūroje išsiskiria 3 atskiros vietinės kultūros, kultūros šaknys siejamos su skirtingomis vietovėmis, todėl natūralu, kad atsiranda savitumai. Kikladų kultūra galbūt labiausiai išsiskiria iš visų minėtų kultūrų, nes jos vietinis mentalitetas sudarė jų meno pagrindą, praktiškai nesimato nei egipto, nei rytų, nei graikų kultūros įtakos, manyčiau jie prie to nebuvo „priaugę‘, nes jų kultūra gan primityvi, neišvystyti amatai, vyrauja elementari kultinė tematika, o jau tik „beaugant“ir „beišnykstant“ buvo pradedama jausti Kretos kultūros įtaka. Nenuostabu, kad kalbant apie Egėjo civilizaciją jie neretai būna užmirštami, ko niekad nepatiria Kretos kultūra šioje temoje. Kuri tarp likusių kultūrų, mano galva, yra ryškiausia ir padariusi nemažą įtaką kitoms kultūroms. Galbūt taip atsitiko dėl genialios rytų ir egiptų kultūrų sintezės, matyt tai yra jų asmeninis vietinės kultūros skiriamasis bruožas, t.y. gebėjimas orginaliai ir savitai apjungti kitų kultūrų žinias. Ir šis jų bruožas tapo graikų kultūros vystymosi pradžia. Nepaneiksime, kad ir Mikėnų kultūra turėjo savitumo Egėjo civilizacijoje, per jų kariško suvokimo prizmę labiausiai perėjo, žinoma, Kretos kultūra, bet ištrynant akivaizdžią Egipto ir rytų kultūrą. Mikėnų mene didelį įspūdį daro metalo gaminiai, tai jų skiriamasis bruožas. Etruskų kultūroje taipogi vyko įvairių kultūrų sintezė, bet čia iš Egipto buvo perimtas labiau mentalitetinis paveldas-tai gyvųjų ruošimasis pomirtiniam gyvenimui. Tam susiliejus su vietine kultūra išryškėja unikali laidojimo kultūra ir, kaip esu minėjus, skulptūriniai sargofagai tampa jų skiriamuoju kultūriniu ženklu. Žinoma, Kapitolijaus vilkė yra kiekvienam žinoma etruskų skulptūra ir būtų galima laikyti ją išskirtiniu bruožu, bet tai tik viena skulptūra prieš krūva sargofagų. Taigi aptarus vietinę kultūrą, pasidaro aiškūs šių kultūrų tarpusavio skirtumai ir tuo pačiu panašumai, iš šio mato išplaukė kitų (Egipto, rytų ir graikų kultūrų) elementų vaidmuo savitų kultūrų kūrimuisi.
Į šias kultūras mes žvelgiame iš didžiulio laiko atstumo. Mes įvardyjom šių kultūrų šaknis, vystymasį ir baigtį, bet iš esmės neegzistuoja reali kultūros pabaiga, nes ji visada yra vystymosi eigoje, kaip minėjau kultūros tarpusavyje jungiasi ir įgauna naujas formas, bet pasilikdamos savo bruožus. Tad dėka ilgo laiko atstumo, mes galime įvardyti kaip šios (Etruskų ir Egėjų) kultūros gyvavo per kitas kultūras. Taigi, iš Egėjo civilizacijos išsivystė garsioji antikinė kultūra, ji vystėsi šimtmečiais ir, drįsčiau teigti, kad turėtos kultūros pradmenys buvo atspirties taškas ieškant naujų tikslų menui ( jo prasmės, vaizdavimo būdų) ,o išaugimas iš savo kultūros šaknų ir padarė tokį įstabų ir garsų graikų meną, nors subtilumą ir labai švelnų estetinį pajūtį graikai išlaikė. Tuo tarpu, daugelio manymu etruskų kultūros vystymasis tapo neatsiejamas nuo graikų meno, jog romėnų menas buvo formuojamas graikiškos kultūros pagrindu. Tiesa, romėnai perėmė graikų kultūros įpatumus, bet mano nuomone, tai suformavo labai savitą ir įdomią kultūrą. Graikų su romėnais nesumaišysime. Romėnų individualumas, kūrinių suasmeninimas, kitaip realistinis požiūris į meną-tai skiriamasis bruožas paveldėtas iš savo etruskinės kilmės. Tai nekanoninė kultūra, o tokiai nebūti senovės mene yra labai neįprasta, net garsusis graikijos menas vistiek rėmesi į tobulus žmogaus vaizdavimo kanonus, nevaizdavo tikro, gyvo žmogaus. Bet kaip bebūtų graikiškasis menas įsiliejo į romėniškajį, o pastarajį nunešė krikščioniško meno sąstingį. Kuriame taipogi randame primityvių sąsajų su mūsų aptariamomis kultūromis.
Iš esmės nesuklysčiau, jei pasakyčiau, jog tiek Egėjo, tiek Etruskų kultūros yra girdimos pasaulio mene tai mažiau tai stipriau suskambant laiko bėgyje. Tai, kas buvo atrasta ir išgyventa šių kultūrų, mes niekada nesugebėtume iš esmės pamiršti ir atsieti nuo kultūros vystymosi.
Parengė: Justina Skučaitė
