Sveiki, šiandiena norėčiau pakalbėti apie labai svarbią miestui vietą, kurią jūs visi tikrai žinot, kurioje esat buvę ir galbūt, kaip ir aš, susimąstę apie tos vietos praeitį, dabartį ir ateitį, nes laikas šiai vietai suteikė istorinę, kultūrinę ir socialinę plotmę ne tik miesto, bet ir šalies kontekste. Taigi, ši paslaptinga vieta yra Klaipėdos skulptūrų parkas, kitaip Martyno Mažvydo parkas.
Kodėl prasminga kalbėti apie šį parką būtent dabar ir su jumis, atsakyti yra labai paprasta. Taigi, miestą kuria ir vysto jame gyvenantys žmonės ne tik veiksmais, bet ir mintimis, t.y. savo požiūriu į rūpimus kraštui klausimus, o dabar viena iš aktualiausių dilemų miestelėnams yra Skulptūrų parko ateitis, todėl ir svarbu trumpai supažindinti jus su šios vietos praeitimi, kad iš dabarties taško mintimis jūs galėtumėte formuoti parko likimą.
Pirmiausia reikia įsitikinti, kad ši vieta tikrai yra reikšminga miestui. Ir pradėkime nuo to, jog šis kraštas buvo pastatytas ir vystomas vokiečių (prūsų) ir jų 1820m įkurtos kapinės, kuriose ilsėjosi pasitraukę miestelėnai, atėjus sovietmečiui, tapo nepaneigiamas miesto kilmės simbolis, ką okupantai norėjo sunaikinti ir ištrinti iš atminties. Jiems neužteko tik sugriauti vokiškus miesto užrašus, nuniokoti antkapius, jie norėjo iš pašaknų tiesiogiai išrauti vokiškas miesto šaknis. Pasak įvykio liudytojų, buvo žadama iškasti visas kapines, ten įrengiant namus su požeminiais rūsiais. Kitaip sunaikinti mirusiųjų palaikus negrįžtamai. To, Lietuvos inteligentija, negalėjo leisti. Ir jie nusprendė, kad šią, gelmėse glūdančią kultūrą, jie gali išgelbėti tik pasėjus naują kultūrą, ir taip gimė idėja įkurti Klaipėdos skulptūrų parką. Buvo surinkti geriausi to meto šalies skulptoriai, pasamdyti meistrai, ir užsakyti įrenginiai, kad kuo greičiau, neužmirštant kokybės, būtų sukurtos skulptūros išsaugančios kapines. Tai buvo įgyvendinta per rekordiškai trumpą laiką , Smiltynės skulptorių simpoziumo metu. O žiniasklaidoje pasirodė daugybė giriančių ir vertinančių aukštą šių skulptūrų meninę vertę straipsnių, keli žmonės tiesiog okupavo laikraščius savo recenzijomis prisidengdami svetimais vardais ir slapyvardžiais, tam kad užkirstų kelią sovietinei valdžiai sustabdyti ir kritikuoti šį projektą. Taigi būtent tokiu būdu, inteligentija laimėjo kovoje kultūra už kultūrą. 1977m. Senosiose miesto kapinėse buvo atidarytas Klaipėdos parkas. Parkas, kuris buvo tikslingai kuriamas siekiant ne meno aukštumų, o išgelbėti giluminę šios vietos dvasinę ir istorinę plotmę, neleidžiant išdarkyti mirusiųjų ir ramybės. Parkas, kuris savyje talpina tiek vokišką kilmę, tiek Lietuvos kultūrinį laimėjimą sovietmečiu. Parkas, kuris tapo atokvėpio ir nusiraminimo vieta mieste. Parkas, kurio likimas, atgavus Lietuvos nepriklausomybę, atsidūrė mūsų miestelėnų rankose.
Kadangi, parko tikslas buvo išsaugoti kapines ir dabar jas galima atkurti, gyventojai svarsto ar palikti skulptūrų parką, kuris neturi didžiulės meninės vertės, ar geriau perkelti skulptūras kur nors kitur tam, kad rekonstruotume atgal senąsias kapines pagal išlikusius planus ir sugrąžinti išsaugotus antkapius į jų pirmines vietas, o gal tiesiog šiuos kultūrinius klodus tarpusavyje integruoti, neatskiriant vienas nuo kito, nes per pora dešimtmečių ši vieta tapo vientisu kultūriniu simboliu, bylojanti apie Klaipėdos Ir Lietuvos praeitį, kur skulptūros įgijo ne įprastą meninę vertę, o tautos savimonės ir dvasingumo reikšmę, kuri būtų prarasta perkeliant skulptūras į kitą vietą, nes tik kontekstas suteikia joms prasmę. Tokios variacijos dabar sukasi miestelėnų galvose kalbant apie Klaipėdos skulptūrų parko likimą.
Tai gi, kaip būtų teisingiausia pasielgti šiuo atveju? Į šį klausimą turėtume atsakyti kiekvienas sau asmeniškai, kitaip tariant susipažinus ir turint omenyje vietos praeitį iš dabarties mes galime žvelgti į ateitį, o būsimų diskusijų apie parką metu turėti aiškų savo požiūrį. Kuris neįmanomas be įvardyto istorinio vietos konteksto, nes jis byloja, kad ši vieta mums simbolizuoja dvasingą Lietuvos kultūrą, kad ji nuo savo atsiradimo turėjo ramybės teikimo gyventojams paskirtį . Tad kuriant parko ateitį siūlyčiau pagalvoti apie kultūros šaknis, ar verta vėl jas rauti ir persodinti ten, kur jos nebe prigis, o esamoj dirvoj atsodinti tai, kas jau auga.
Kodėl prasminga kalbėti apie šį parką būtent dabar ir su jumis, atsakyti yra labai paprasta. Taigi, miestą kuria ir vysto jame gyvenantys žmonės ne tik veiksmais, bet ir mintimis, t.y. savo požiūriu į rūpimus kraštui klausimus, o dabar viena iš aktualiausių dilemų miestelėnams yra Skulptūrų parko ateitis, todėl ir svarbu trumpai supažindinti jus su šios vietos praeitimi, kad iš dabarties taško mintimis jūs galėtumėte formuoti parko likimą.
Pirmiausia reikia įsitikinti, kad ši vieta tikrai yra reikšminga miestui. Ir pradėkime nuo to, jog šis kraštas buvo pastatytas ir vystomas vokiečių (prūsų) ir jų 1820m įkurtos kapinės, kuriose ilsėjosi pasitraukę miestelėnai, atėjus sovietmečiui, tapo nepaneigiamas miesto kilmės simbolis, ką okupantai norėjo sunaikinti ir ištrinti iš atminties. Jiems neužteko tik sugriauti vokiškus miesto užrašus, nuniokoti antkapius, jie norėjo iš pašaknų tiesiogiai išrauti vokiškas miesto šaknis. Pasak įvykio liudytojų, buvo žadama iškasti visas kapines, ten įrengiant namus su požeminiais rūsiais. Kitaip sunaikinti mirusiųjų palaikus negrįžtamai. To, Lietuvos inteligentija, negalėjo leisti. Ir jie nusprendė, kad šią, gelmėse glūdančią kultūrą, jie gali išgelbėti tik pasėjus naują kultūrą, ir taip gimė idėja įkurti Klaipėdos skulptūrų parką. Buvo surinkti geriausi to meto šalies skulptoriai, pasamdyti meistrai, ir užsakyti įrenginiai, kad kuo greičiau, neužmirštant kokybės, būtų sukurtos skulptūros išsaugančios kapines. Tai buvo įgyvendinta per rekordiškai trumpą laiką , Smiltynės skulptorių simpoziumo metu. O žiniasklaidoje pasirodė daugybė giriančių ir vertinančių aukštą šių skulptūrų meninę vertę straipsnių, keli žmonės tiesiog okupavo laikraščius savo recenzijomis prisidengdami svetimais vardais ir slapyvardžiais, tam kad užkirstų kelią sovietinei valdžiai sustabdyti ir kritikuoti šį projektą. Taigi būtent tokiu būdu, inteligentija laimėjo kovoje kultūra už kultūrą. 1977m. Senosiose miesto kapinėse buvo atidarytas Klaipėdos parkas. Parkas, kuris buvo tikslingai kuriamas siekiant ne meno aukštumų, o išgelbėti giluminę šios vietos dvasinę ir istorinę plotmę, neleidžiant išdarkyti mirusiųjų ir ramybės. Parkas, kuris savyje talpina tiek vokišką kilmę, tiek Lietuvos kultūrinį laimėjimą sovietmečiu. Parkas, kuris tapo atokvėpio ir nusiraminimo vieta mieste. Parkas, kurio likimas, atgavus Lietuvos nepriklausomybę, atsidūrė mūsų miestelėnų rankose.
Kadangi, parko tikslas buvo išsaugoti kapines ir dabar jas galima atkurti, gyventojai svarsto ar palikti skulptūrų parką, kuris neturi didžiulės meninės vertės, ar geriau perkelti skulptūras kur nors kitur tam, kad rekonstruotume atgal senąsias kapines pagal išlikusius planus ir sugrąžinti išsaugotus antkapius į jų pirmines vietas, o gal tiesiog šiuos kultūrinius klodus tarpusavyje integruoti, neatskiriant vienas nuo kito, nes per pora dešimtmečių ši vieta tapo vientisu kultūriniu simboliu, bylojanti apie Klaipėdos Ir Lietuvos praeitį, kur skulptūros įgijo ne įprastą meninę vertę, o tautos savimonės ir dvasingumo reikšmę, kuri būtų prarasta perkeliant skulptūras į kitą vietą, nes tik kontekstas suteikia joms prasmę. Tokios variacijos dabar sukasi miestelėnų galvose kalbant apie Klaipėdos skulptūrų parko likimą.
Tai gi, kaip būtų teisingiausia pasielgti šiuo atveju? Į šį klausimą turėtume atsakyti kiekvienas sau asmeniškai, kitaip tariant susipažinus ir turint omenyje vietos praeitį iš dabarties mes galime žvelgti į ateitį, o būsimų diskusijų apie parką metu turėti aiškų savo požiūrį. Kuris neįmanomas be įvardyto istorinio vietos konteksto, nes jis byloja, kad ši vieta mums simbolizuoja dvasingą Lietuvos kultūrą, kad ji nuo savo atsiradimo turėjo ramybės teikimo gyventojams paskirtį . Tad kuriant parko ateitį siūlyčiau pagalvoti apie kultūros šaknis, ar verta vėl jas rauti ir persodinti ten, kur jos nebe prigis, o esamoj dirvoj atsodinti tai, kas jau auga.
Nuotraukos autorė: B. Penkutė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą