Dvi-pienės-begalybė

2014 metų kvadrienalei pateiktas Ričerdo Bartkevičiaus tapybos darbas „Dvi-pienės-begalybė“ yra minimalistiškas ir konstruktyvus. Atliktas ekspresyviu plačiu potepiu vertikalioje drobėje. Pagrindinę kūrinio struktūra sudaro du didžiuliai apskritimai primenantys ratus.Kairėje pusėje esantis apskritimas apvestas juodu, storu ir uždaru potepiu, kurio viduje iš centro išeina tarpusavyje besimaišančios juodos ir baltos tiesės, sudarančios pilkų atspalvių. Šalia jo liečiasi antrasis, šiek tiek didesnis, mėlynai apvestas, su dominuojančia geltona spalva savo viduje, apskritimas, kuris yra šio paveikslo dominantė. Kadmio geltonai atsverti uždėti trys tos pačios spalvos plėmai pilkame fone, du viršuje kairiajame ir dešiniajame kampe, ir vienas ratų jungties apačioje. Kadangi darbas koncentruojasi kairėje pusėje ir toje pusėje fono pilkuma tamsesnė, dešinės kraštinės apačioje yra uždėtas žalias plėmas (šalta kairia ir šilta dešinia puse) primenantis lapą, kuris „susišaukia“ su juoduoju apskritimu ir palaiko kompoziciją, kad „nenugriūtų“. Mažiausiai pastebemi šio paveiklso elementai yra stiebai jungiantys apskritimus su paveikslo apačia, kurie dar labiau pabrėžia visų objektų pasvyrimą į dešinią pusę. Tad iš principo darbe išlaikyta spalvine, tonine ir kompozicinė dermė.

Darbo pavadinimas „dvi-pienės-begalybė“, leidžia žiūrovui, tuos apskritimus traktuoti, ne kaip dviračio ratus, o kaip gėles. Viena iš jų, jau nužydėjusi pienė. Ji simbolizuoja baigtį, mirtį. Šalia jos esantis žiedas, priešingai, žydi, kuria šilto, naujo, gyvo pasaulio vaizdinį. Tai kad jų kraštinės susilietusios ir sudaro begalybės ženklą, mums nurodo, jog priešybės yra neatskiriamos, jos amžinai egzistuoja, vienas kitą keisdamos ir palaikydamos virsmą. O objektų pasvyrimas į dešinę ir ovalumas galbūt rodo to veiksmo greitį, taip dar labiau akcentuojant kaitos motyvą. Tad kaita ir harmonija, raktiniai žodžiai skaitant šį paveikslą.

Šis darbas kalbasi su žiūrovu, nes autorius mintį išreiškė suprantamai ir ją įvardijo pavadinime. O šito dažniausiai pasigendama šiandienos mene. Nors darbas „Dvi-pienės-begalybė“ nedeklaruoja „aš išradau naujovę“, bet jis mažina atskirtį tarp meno ir žmogaus. Toks darbo paveikumas nūdienai itin reikalingas. Juk nebūtinai suprantama-tai tradiciška, o nesuprantama-novatariška. Tad tiek.

Ričardas Bartkevičius, Dvi-pienės-begalybė, 2012

Saulė (e)

                             Saulė apdovanoja mus šviesa ir šiluma, jos buvimas tampriai susijęs su žmogaus gyvenimu. Gal todėl protėviai jai ir jos kaitai pavaizduoti skyrė daugybę ženklų. Saulės, kaip deivės, ženklai fiksuoja jos veiksmus ir savybes – gyvenimo dėsingumus. Pavyzdžiui svastikos skirtingi pasvirimo kampai ir kryptis žymi augima pagal saulę, arba dylimą-prieš saulę. Taip pat, grupė ženklų, primenantys tinklą, vaizduoja Saulės pasaulio audinio audimą. Dar kiti ženklai, sudaryti iš simetriškų šviesių ir tamsių dalių simbolizuoja baltas ir juodas dienas, naktį ir dieną. Kita dalis rodo saulės judėjimą (saulėtekį, saulėlydį), jie įkūniją rato struktūrą, iš kurių gali virsti gėlėmis, taip parodant saulės grožį.

                             Tad iš pirmo žvilgsnio Saulė vaizduojama daugybe, tarpusavyje besiskiriančių ir panašių, būdų, kurie yra jungiami ir su kitais, ne saulę vaizduojamais ženklais. Bet pamatinę struktūra Saulės vaizdavime išlieka tapati. Tai kvadrato arba apskritmo forma, kuri dažniausiai turi aiškų centrą, it tašką, kuris simbolizuoja visa ko pradžią ir pabaigą, jėgos pulsaciją. Tad šis sandaros paprastumas ir padeda atskirti Saulės ženką nuo kitų. Taip pat, šis simbolis ypatingas tuo, kad judėjimas išreiškiamas pačiame ženkle, tiesėmis einančiomis iš centro ir atgal. Nors reikia pastebėti, kad audiniuose/mezginiuose ženklas gali būti kartojamas horizantalioje (retai vertikalioje) padėtyje jau aptartais „Judėjimas raštuose“ būdais. Šitaip yra sustiprinamas kaitos, virsmo, dinamikos motyvas.

Remtasi:  V. Celms „Baltų raštai ir ženklai“, Mintis 2010 

Sudelioti prisiminimai (e)

                             Išbarstytiems atsiminimams kartais bandom gražinti vientisą laiką. Tada svarstome nuo ko pradėti, į kur sugrįžti. Kad viską teisingai sudeliotume, kažką nuimame, kažką pridedame. O kartais turim pripažinti, kad tai nenupasokojama.

                             Tad brolio medinukų istorija viena iš tokių, kurią vis delioji ir niekaip nenusakai. Gal dėl to, kad jis su tėčiu statė juos, tada kai man buvo vos keturi metai, o gal dėl to, kad Antanas niekad nesustojo stebint savo kūriniais. Ir taip jis pastatė mums, jaunesniems vaikams, ne tik žaislus, bet ir fantazijus rūmus. Jis mokė mus žaisti ir kurti. Taip rankose pienė tapdavo princesė, žolės stiebelis- geriausia švilpynė, o gardumynai-kareiviais, keliautojais, sapnų veikėjais. O šiomis žiniomis keisdavomės su kaimynų vaikais it didžiausiais atradimias. Taip vasaros tapdavo nepakartojamos. Taip iki šiol mane žavi objektų transformacija.

                             Sode kūrybos procesas reikalavo tik laiko. Nereikėjo nei vieno cento. Užtekdavo pasibastyti po mišką ir pievas, ir štai jau gali statyti namus, tvoras, baldus, gražinti gėlynus. Svarbiausios medžiagos buvo akmenys ir medis- įdomios šaknys, lazdynai ir kt. Kadangi apylinkes žinojome kaip penkis pirštus, ieškoti nebuvo sunku. Šaknis rasdavome po audros, akmenys rinkdavome dažniausiai laukuose ir vieškeliuose, o lazdynai auga dvejose vietose, link Parudaminio ir Link Marijampolio, miške. Pastoroji medžiaga labiausiai tiko dailiam ir kruopščiam statiniui. Nes kol lazdynas jaunas ir ką tik nupjautas, yra lankstus ir minkštas. Atidžiai išsirinkdavom tik tiesius ir mažiau apsilapavusius stiebus. Stengdavomes priskinti tiek, kiek reiks vienai dienai, kad išaušus rytui nebūtų praradęs taip reikiamų savybių. Tad mišką matydavome praktiškai kiekvieną dieną, kai būdavome sode.

                             O žvelgiant iš tolo, vaikystė atrodo gan pagoniška, nes dievinome gamtą, stebėjome ir naudojomės jos gėrybėmis. Gal dėl to tiek brolis, tiek aš nunustojom kurti ir ieškoti idėjų musų protėvių išgyvenusiuose prisiminimuose. 

Klausimai protmūšiui išnyra iš labirinto

Pradėkime kelionę po "Labyrinthus" skaitydami

Kokiu būdu mes galėtume sudėti metro aukščio blynų kalną? Kas jei blynus pakeistume kitais neaiškiais apskritimais? Kas svarbiau rėmai ar paveikslas? Kad išsiaiškintumę prasmę reikia atpažinti turinį.

Tad klausiu: kas idėta šioje kolboje?

Pasaulio bokštai suręsti iš minčių, ir žemės dulkių. Skystis palaiko grožio gyvybę. Nusiaubto biologijos kabineto eksponatai kartojasi "babeliuose". O gal tai artefaktas? 

Viki atsako: Mikroskopijoje artefaktais vadinamos vaizdo detalės, atsirandančios ruošiant objektą stebėjimui (pjaustant, fiksuojant, dažant) ar jį suspaudus tarp stiklelių stebėjimo metu. I.Statistikoje artefaktai gaunami tendencingai parenkant imtį, kuomet stebėjimams ar matavimams atrinkti objektai nėra pakankamai tipiški.

Tad klausiu: kas jungia šiuos bokštus?

 Du stalai. Egzotiškas pasaulis. Siuvenyrai? Iš kur jie atkeliavo? Matyt juodais batais atžingsniavo.

Tad klausiu: Koks įrašas padėtas ant stalo?

Plaukas sriuboj-kasdienybė. Plaukuotas kokosas-dubuo su sriuba.

 Tad klausiu: kodėl kokosas nekasdieniškas? 

Sumišo geologijos radiniai-šalia jų lygiavertiškai atsirado "nesvarbūs" eksponatai, kaip kokie šnipai.

 Tad klausiu: kaip mažuma (šnipai) veikia radinius?

 Siaubingas žadintuvas baido miegus su ragais.

Tad klausiu: kiek miegų reikia išbaidyti, kad tamtum eksponatu?

Jau pražilęs senukas vežamas į ligoninę.

Tad klausiu: Ar gydytojai gali padėti jam?

Lankyta paroda: D. Liškevičius "Labyrinthus", ŠMC

Iliustracijos suaugusiems

Įžengus į Pamėnkalnio pirma mintis „**##*%???“. Kažkaip viskas per vaikiška. Bet kai pradedi landžioti ir skaitinėti viskas pasirodo kitaip. Tekstu konstruojami fantastiškai realūs susikirtimai suklastotame dailės ringe. Drąsiai. Piešinys tampa papildiniu, nes veikia tekstas. Tad akvareles pavadinčiau iliustracijomis, kurios be žodžių stipriai prarastų vertę. Taip pat ieškoti grožio ir lyrikos čia neverta, tai iliustracijos suagusiems:

„Kaip Jūratė ir Kastytis, atsiprašant, dulkinosi tol, kol sudaužė Ginatro kambarius, rūmus ir vienas kito gyvenimus“ (M. Vosyliutė)

Tad vaikai bėkit namo!

Lankyta „Pamėnkalnio“ galerijoje  Martos Vosyliūtės paroda „Lietuvos dailės istorija

Raidėmis apie raides

„Judančios raidės“ keliasi į matricą.

Raidžių bangos sklando per oragnus, ir užkoduoja juose informaciją.

Šviesos ne tunelio gale. 

Jų mirgėjimas raižo tinklainę. 

Visas amžius išrašytas ekranuose. 

Koduota istorija nuskaityta nesuprantamai. 

MTV kanalas įjungtas, bet muzika negroja. 

Kas šiam orkestrui diriguoja? 

Ir vėl raidės raides pagimdo. 

Ačiū dievui, čia tik informacinė taika.

Lankyta paroda: "Judančios raidės", NDG

Kosmosas keramikoje

                             Keramika man nepažinta teritorija, ir ji dažniausiai dvelkia mistika ir jaukumu. Pats darbas neretai būna visiškai nauja ekosistema/pasaulis, kuris tuo pačiu artimas, bet kartu ir netikėtas, jame nebūta manęs. O aš dažniausiai ir ieškau mene tos kelionės. Kada gali persikelti lyg į sapną, kuriame egzistuoja visiškai kitokia kasdienybė. Tad užklydus į Meno arką (kur buvo eksponuojami 3-ios keramikos bianalės dalyvių darbai ir 2012 laimėtojos Laimutės Matiajuskaitytės Martinkienės personalinė keramikos paroda)aš pasijaučiau, kaip išskridus į kosmosą.

                             Žvelgiant į darbus jausmas panašus, kai žvelgi į nakties skliautą ir supranti, kad viskas neaprėmia protu. Akys negeba apsispręsti, kur sustoti, nes kitas dirbinys traukia žvilgsnį, ir tuo pačiu sunkiai atitrauki žvilgsnį nuo viliojančių spalvų, faktūrų ir formų. O širdis tiesiog apsala nuo preciziškos estetikos, tampi tikra įsimylėjele, kuri nesivadovauja protu. Analizė neranda vietos šioje kosmo ekspedicijoje. O perskaitytos pavardės staigiai išsiblaško formų apsupty.

                             Tai tik L. M. Martinkienės darbai buvo užfiksuoti su autoriaus žyma. Jos darbai man ištrynė keramikos rėmus. Priminė architektūros ir skulptūros sisntezę, atgabenti iš tolimos planetos. Lyg atpažįstami objektai, bet iš principo antžmogiški. Gailima susidaryti įspūdi apie tos planetos fauną ir florą, kuri baisiai artima mūsų vandenynų gelmėms. Ir darbų spalva sufleruoja apie gamtinių stichijų įtaką... gal nugarinti beprotiškų vėjų, ir pažaliavę nuo vandens. Toje salėje tik ir noris tapti vabzdžiu, kad apskristum kanjonus ir nutūptum laive.

Lankyta Meno arka- 3-iosiosKeramikos bienalė ir L. Matijošaitės-Martinkienės "Empatija"
Žemiau nuotraukos iš abiejų parodų:

Judėjimas raštuose (e)

        Pagrindiniai motyvai močiutės mezginiuose išreiškia judėjimo idėją. Čia dažniausiai judėjimo kryptis yra horizantali pirmyn ir atga. Pasitelkimas ritmo kortojimas, bangavimas, mirgėjimas, simetrija ir šviesa-tamsa principas. Šie būdai plačiai naudojami liaudiškuoso audiniuose, juostuose, tautiniame rūbe, užkluotuose, staltiese ir pan. Raštas vaizduojantis judėjimą perteikia universalias idėjas apie pasaulio tėkmę ir kintamumą, vaizduoja laiką, gyvenimo dėsmingumus, pusiausvyrą, begalybę. Ypatingai simbolizuoja pokytį.

        Judėjimo raštuose kartais įpanimi ženklai/simboliai (pvz.:saulės motyvas), kurių matmenys gali būti keičiami, tai parodo, kad protėviai žinojo, jog ženklas gali būtų įvairių dydžių, egzistuoti erdvėje. O pats įpintas ženklas ir jo sandara sujungia idėjas.

        Taip pat, raštuose naudojamos erdvės sukūrimas, pasitelkiant toninę ir  spalvinę gradaciją. Tai perteikia mintį, jog raštų ženklai ir ritmai jungia tai, kas jau kažkada erdvėje buvo, kas patirta ir įsisavinta žmonių, erdvė tampa ženklu plokštumoje. O iš esmės, raštas visada buvo erdvinis, nes jis susidaro iš ženklo ir fono, kuriuos sieja optinis atstumas. Ženklas ir fonas taip pat kuria asociacijas ir prasmes, pavyzdžiui, esant tamsiam ženklui ir šviesiam fonui, kuriama dienos ir nakties sąveika ar vidumi ir išore. 

        Galimas atvejis, kai neatskirsi fono nuo rašto, nes jie persipina, tiek tamsūs plotai yra rašto motyvas ir tiek, tarkim, šviesūs yra motyvas, taip jie bet kada gali susikeisti vietomis sufokusavus žiūrėjimą į kitą spalvą. Abu motyvai gali sutapti ir skirtis. Toks raštų susikabinimas gali būti įvairiai interpretuojamas, galime mąstyti apie objektų sąveiką vienas kitam, cikliškumą, sandarų dėsningumus, vienybę, pusiausvyrą, teigiamų ir neigiamų dalykų sąveiką, arba bendriausiai tai įvardyti galim kaip dinamišką pusiausvyrą.

        Judėjimas yra vienas svarbiausių komponentų bandant suvokti baltišką pasaulėjautą ir kūrybą. O raštų nagrinėjimas atskleidžia daugybę universalių idėjų, kurios aiškina apie pasaulio dėsningumus.

Remtasi:  V. Celms „Baltų raštai ir ženklai“, Mintis 2010