Kosmosas keramikoje

                             Keramika man nepažinta teritorija, ir ji dažniausiai dvelkia mistika ir jaukumu. Pats darbas neretai būna visiškai nauja ekosistema/pasaulis, kuris tuo pačiu artimas, bet kartu ir netikėtas, jame nebūta manęs. O aš dažniausiai ir ieškau mene tos kelionės. Kada gali persikelti lyg į sapną, kuriame egzistuoja visiškai kitokia kasdienybė. Tad užklydus į Meno arką (kur buvo eksponuojami 3-ios keramikos bianalės dalyvių darbai ir 2012 laimėtojos Laimutės Matiajuskaitytės Martinkienės personalinė keramikos paroda)aš pasijaučiau, kaip išskridus į kosmosą.

                             Žvelgiant į darbus jausmas panašus, kai žvelgi į nakties skliautą ir supranti, kad viskas neaprėmia protu. Akys negeba apsispręsti, kur sustoti, nes kitas dirbinys traukia žvilgsnį, ir tuo pačiu sunkiai atitrauki žvilgsnį nuo viliojančių spalvų, faktūrų ir formų. O širdis tiesiog apsala nuo preciziškos estetikos, tampi tikra įsimylėjele, kuri nesivadovauja protu. Analizė neranda vietos šioje kosmo ekspedicijoje. O perskaitytos pavardės staigiai išsiblaško formų apsupty.

                             Tai tik L. M. Martinkienės darbai buvo užfiksuoti su autoriaus žyma. Jos darbai man ištrynė keramikos rėmus. Priminė architektūros ir skulptūros sisntezę, atgabenti iš tolimos planetos. Lyg atpažįstami objektai, bet iš principo antžmogiški. Gailima susidaryti įspūdi apie tos planetos fauną ir florą, kuri baisiai artima mūsų vandenynų gelmėms. Ir darbų spalva sufleruoja apie gamtinių stichijų įtaką... gal nugarinti beprotiškų vėjų, ir pažaliavę nuo vandens. Toje salėje tik ir noris tapti vabzdžiu, kad apskristum kanjonus ir nutūptum laive.

Lankyta Meno arka- 3-iosiosKeramikos bienalė ir L. Matijošaitės-Martinkienės "Empatija"
Žemiau nuotraukos iš abiejų parodų: