Rodos yra lyg matytas ar skaitytas (e)

                             Iš brolio medinūkų tvora ir bokštelis labiausiai panašus elementas buvęs mūsų senosiose pilyse, ypač į buvusius sutvirtinimus ant Birutės kalno Palangoj.  Čia matome panašią konstrukciją, tipinis bokštelis su angomis skirtom šaudymui, bei tvora ant kurios užlipdavo kopečiomos, o viršų saugojo smailūs rastų galai. Reikia pastebėti, kad brolio tvora buvo „modernesnė“, nes jis įrengė šaudymo angas, kas suteikia gynybinių pranašumų. Šaudymo angos tvorose atsirado karo eigoje su kryžiuočiais, todėl tai elementas buvės Lietuvos gynybiniuose sutvirtinimuose. Tad brolio sukurtas bokštelis ir tvora, mums leidžia nusikelti į viduramžius ir ginti Lietuvą kaip kadaise.

                             Tačiau vartai, kitas svarbus gynybinis elementas, nebūdingas Lietuvai, nes iš pilių aprašų susidariau įspūdį, kad Lietuvoje buvo populiarūs numetami vartai, retai pakeliami. O brolio vartai lyg tiltas, skirtas užsilipt ir stebėti tolius, visiškai nekaringai. Nors šis kūrybos objektas visvien dvelkia archaika, rodos yra lyg matytas ar skaitytas.

                             Visas medinukų kompleksas lyg ir leidžia mums nusikelti į praeitį, įsivaizduoti, kad esame tikroje pilyje, nes toks ir buvo statybos tikslas, o ne rekonstruoti tikrą lietuvišką pilį. Tad kūrybos procese buvo naudojami matytų, įsivaizduojamų ir būtinių pilių elementai tam, kad būtume galima žaisti kuo tikresnį karą ir gyvenimą.

Daugiau apie Birutės kalno įtvirtinimus: http://www.pgm.lt/istorija/zulkaus_straipsnis_b.htm

Tikri ar netikri svarbūs namai (e)

Gal pasivaikštom po brolio namelį? Mažytį iš šakelių suręstą, su balkonėliu ir dvejais stogeliais, tiesiog esantį po kepure ir su marškinėliais. Pro kurį tik vaikiškai mintimis galim vaikščioti, pro langelį žvilgtelėt ir keliauti laiku. Atminti ką močiutė kuždėjo apie namus, kai mes tik juos žaidėm...

Ji sakė, kad namai nei kiškis, kad pabėgtų, nei paukštis, kad nulėktų, nei lašiniai, kad katės suėstų, o mes, visai jos nesupratę, namus gyvūnais versdavome, kurie laukais akyse lakstydavo, bet žinojome, kad kur mum ramu, ten tėvai, kur duonelė, ten namai ir tik, kad savi namai namais kvepia. Todėl ir mažasis brolio namelis, mums buvo jaukumo simbolis, ten žaisdami namus visad jausdavomės laimingi, nors ir sakoma, kad sūnaus namai ne visad tėvą šildo, bet brolio lazdyno namelis, pastatytas su tevėliu, visus prisijaukindavo. Mes juokaudavom, kad namelis toks aukštas, kad nė gulščias neįeisi, bet jis buvo savas, nors ankštus ir, tarp kitko, žaidimams jis puikiausiai tiko.

O grįžtant prie tikrų namų, buvo gera žinot, kad močiutė mūsų laukia, pamačius mus ji visad sakydavo, kad namai be vaikų akli, o be šunų ir gaidžių kurti, tada tėtis paporindavo, kad be šeimininkės namai kaip šulinys be svirties arba kaip viralas be druskos, ar tiesiog, kad namai tušti be moteriškės. Taip nuo mažų dienų žaisdami ir gyvendavimi pažinome namų svarbą, reikšmę, supratome koks yra svarbus šeimos židinys, kad namai, tai tvirtovė, kuriuose esi visad laukiamas ir saugus. Kad gerai ar negerai-svetur ne namai, o gimtinėje, kad ir po smilga namai.

Medinės pilys (e)

Belakstant akims, dėmesys užkliūva už brolio, gal prieš 15 metų, pastatytos sienos, bokšto ir namo iš lazdyno. Po juos mes visi broliai ir sesės lakstėm su miniatūriniais kareivėliais, žaidėm karą... Ir į galva pradeda lysti klausimai apie praeitį. Kokias iš tiesų pilis statė lietuviai? O ką dar sukalt ir išpynti galima lazdynu? Ar šiaip kuo pynė protėviai?Kodėl žaidžiam bet visai nelaukiam mūšio? Kokiais žaislais žaisdavo šimtais ir tūkstančiais metų atgal? Tiek klausimų sykiu neatsakysiu sau... bet vieną pabandysiu.

                      Apžvelgiant lietuvių medines pilis:

Šimtais išlikę piliakalniai Lietuvoje mums primena didingą praeitį ir ant jų stovėjusias medines pilis, kurios buvo statomos labai greitai, kartais net per savaitę, ir primityviai, naudojant tik molį ir medį. Jos buvo statomos ir naudojamos iki XVI-XVII a. Pilies pagrindinė funkcija buvo gintis nuo priešų, todėl, kai XIII a. pradžioje prasidėjo Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinų antpuoliai, ant piliakalnių lietuviai ėmė statyti pilis, tarp kurių buvo nuo 10 iki kelių dešimčių kilometrų atstumas ir jos sudarė dvi pilių linijas Lietuvoje. Šitaip prasidėjo organizuota ir vientisa gynyba, įtvirtinant ir išsaugant jos valstybingumą ir neprikausomybę. Kadangi kelios mūrinės pilys nebūtų atlaikusios tokių antpuolių, medinės pilys turėjo tai atlikti.

Pilys buvo kunigaikščių rezidencinė vieta ir šalies andministracinis ir gynybinis centras. Pilys buvo skirstomos į: gardines pilis (statytos žemumose, kur sienų bokštuose buvo įrengtos gyvenamosios patalpos, o gynyba pritaikyta frontiniams puolimams be ginklo), bastionines pilis (puolimus atlaikydavusios žemių pylimais, tai puslankiu einantys mūrai griovio pakraščiu) ir kalvose statytas pilis (su 3-3,5 m storio sienomis, kuriose yra kyšančių bokštų ir šaudymo angų, o gynyba pritaikyta prieš puolimus su šaunamuoju ginklu). Žinoma pilių konstrukcijos buvo tobulinamos, kovų su ordinais eigoje. Pilys buvo vis labiau pritaikomos aktyviai gynybai, pavyzdžiui, šaudymo vietos, esančios ant sienos tapo nebeatviros ir šaudydavo tik per angas.

Piliakalniai ir dažnai aplink juos esančios gamtinės kliūtys, kaip pelkė, upė, saugojo tas pilis, o lengviau pasiekiamas vietas gynė žemių pylimai (2-10 m aukščio) arba gynybiniai grioviai (iki 2 m gylio). Taip pat reikia paminėti, kad pilys dažnai turėdavo tiltus, kurie būdavo dažniausiai nepakeliami, o numetami į griovį. Piliakalnių statūs šlaitai dažniausiai būdavo 10-30 m. aukščio ir kartais sutvirtinti 10-30 cm storio plūkto molio sluoksniu, gulščiais rąstais, sukaltais kuolais arba akmenimi.) O piliakalnio aikštelę (kuri dažniausiai būdavo keturkampė, trikampė arba elipsės formo, neretai dviejų pakopų) saugojo mediniai gynybiniai įtvirtinimai neretai rentinės konstrukcijos ir apkrėsti moliu tam, kad būtų atsparesni ugniai. Nors pastatus statydavo įvairiose aikštelės vietose, jie dažniausiai būdavo pakraščiuose, nedideli ir keturkampiai (maždaug 4x4 m. dydžio),juos statydavo šalia vienas kito, taip jie įgaudavo ir gynybinę funkciją.O pačioje pilyje nakvodavo tik diduomenės atstovai ir jų sargyba. Aišku, būdavo ir tokių mažų pilių, kurių aištė buvo tuščia.

Piliakalniuose buvo slepiamasi pavojaus atveju, tada pilies įgulos dalis su šeimomis sėsliai gyvendavo papiliuose, kuriuose buvo laikomi gyvuliai ir kaupiamos atsargos. Papilius gindavo užtvaros padarytos iš suverstų medžių ar supiltų pylimų. Esant didžiuliam gyventojų skaičiui, būdavo apgyvendinta ne tik visas papilys ir pilis, bet ir atviri laukai, kur būdavo įrengiamos stovyklos.

                      Tai štai ką man pavyko sužinoti apie medines pilis panaršius internete... Ir mintys klysta, kur mano kareiviai slėpės nuo antpolio, o kur brolio vadas buvo įsitaisęs. Ir gal mes patys net nežinodami žaidėm praeities mūšius...

Informacija paimta iš:

http://viduramziu.istorija.net/pilys/index.htm

http://www.voruta.lt/lietuvos-medines-pilys/

http://www.museums.lt/zurnalas/2004'1/Lietuvos_pilys.htm

http://www.archyvai.lt/exhibitions/pilys/paroda.htm

Kvadrinale 2014

Kristina Ališauskaitė- įdomus siužetas ir raiška

 Audrius Janušionis- subtilūs lyriniai pasakojimai

 Kęstutis Grugaliūnas - spalvotas plakatiškumas

 Vaiva Kovieraitė - visiems įprastai mėgstamas "walpaper'is"

 Fikrat Salimov-nostalgiškai pasiilgta tapyba ir Klaipėda

 Rasa Vilčinskaitė - netikėtai gražus realizmas

Kristina Sereikaitė - dar paveiki konceptuali fotografija

Vita Pukštaitė-Bružė - subtilus ir kruopštus moteriškumas

Jonas Maldžiūnas - ekspresyvūs ir ekspermentiški eskizai

Televizoriaus naujienos

             Video menas, tai viena geriausių priemonių, kuri dėl savo menų sintezės, gali padaryti didelį poveikį žmogui. Nors tai ne nauja sritis, tačiau, mano nuomone, komercinis kinas lyderiauja rinkoje, dėl to, kad žino, kaip manipuliuoti vaizdinėmis priemonėmis, kad žiūrovas būtų įtrauktas ir išlaikytų dėmesį ilgam. Žinoma, menininkai, tiki žmogaus intelektualumu ir gebėjimu sąmoningai susikaupti, bet galbūt pamiršta kaip staigiai yra perjungiami kanalai. Užtenka nepilnos sekundės, kad nuspręstum „Man neįdomu“. Gaila, kad ir pati, tokiu principu, perjungčiau bene visus matytus „filmus“ galerijose, o jei būtų televizinis kanalas, kuriame rodytu pastaruosius filmus, tikriausiai žiūrėčiau prievartaudama save su mintimi, kad tai yra naudinga. Ir tokiu būdu paveikiausia meno forma, išlaiko didelį potencialą ateinančiams meninkams, nes greitame vartojime, kūrinys, kuris visas pamatomas per mili sekundę, tampa paveikesnis, nes jo laikas plečiasi ne vizualiame pasaulyje, o žmogaus sąmonėje. O kūrinys, reikalaujantis laiko čia ir dabar ir iki galo, tiesiog negauna tos progos.

Lankyta paroda:

Deimantas Narkevičius „Skamba lyg XX amžiuje“ Galerija „Vartai“

Stilingi žmonės

„Miesto žmogaus gyvenimo būdas dinamiškas, greitas, veržlus, nuolat besikeičiantis. Vieni jų atsidavę darbui, disciplinai, nuolat skuba, lekia, kiti pasinėrę į linskmybių ratą, išsiilgę bendravimo, žmonių, treti – dar naivūs, nežinantys, ko tiksliai nori, neturintys griežtai sustyguotos aplinkos fono. Dar ieškantys. Vaizduoti žmonės gyvena pagal savo ritmą, taisykles – vieni skęsta dienos rutinoje, kiti nuolat vergauja ir siekia materialių dalykų. Daugybė daiktų ir detalių, supančių veidus, tampa ne tik aplinkos fonu, bet ir įrankiu, atskleidžiančiu asmens gyvenimo būdą ir jo pasaulio suvokimą – ką jis išpažįsta, kam jis vergauja, kuo jis tiki, kas jam išties yra svarbu, kaip ir kuo jis gyvena. Visi daiktai yra kaip kaukė, už kurios slepiasi pats žmogus. Kitaip tariant, koks esi tu – tokia ir tavo aplinka.“ Taip Tadas Gindrėnas kalba apie savo darbus esančius parodoje „Portretas. Miesto veidai ir kaukės/ Socialiniai miestovaizdžiai“. Ir negali nesutikti su juo, nes pmačius jo darbus iškart pagalvoji apie sostinės senamestį, kur vaikšto skrybeliuoti ir usuoti, kur labai svarbu išoriniais ženklais išreikšti save, būti kitokiu ir asmenybe, bet dažnai šio noro pasekmėje žmonės tampa personažais, kuriuos tik žvilgtelėjus mes atpažįstame.

                      Tokie personažai plinta visame pasaulyje, stilius turėdamas išreikšti asmenybė kartu ją ir niviliuoja, jeigu pažiurėtume į Jo In Hyuk jaunimėlį, mes tikrai nežinotume, kurio miesto gatvėse mums reiktų jų ieškoti, nes jie vaikšto visur, bet gal tai lengvas būdas išsaugoti savo tikrąsias paslaptis.

                      Kad ir kaip bebūtų mes pastebami patį elemantariausią dalyką, kad šiandienos portretistai yra labiau įtakojami ne meno stiliaus, o aprangos. Visuomenė diktuoja realybę ir estetinį suvokimą, dailininkas tos visuomenės narys. Žinoma, nors stilius niveliuoja žmonės, bet dailininko išmonė kerojasi kiek tik įmanoma. Štai Sofia Bonati neatsilikdama nuo mados, taip pat kuria miestiečius, „vintažinius“. Tai yra vienas šiandienos žmogaus veidas, ar kaip T. Gindrėnas pasakytų, kaukė, kurią mes atpažįstame. Šiuos vaizduojamus žmones aš įvardyčiau, kaip besidominčius ekologija ir menu, esančius praktiškus ir perfekcionistus, besilankančius dekupažinėse kavinėse, knygynuose, klausančius ramios ir subtilios muzikos, namuose balandėlius, kuriuose mėsos nėra, sukančius vynuogių lapais. Gal tik kalinė turi skandalingą pop karjerą, o pypkorius lanko hipsterių aludes.

                      O dabar žvilgsnį norėčiau nukreipti link T. Gindrėno stilistinio veido. Man jis gan idėjiškai primena Louise Z. Pomeroy raišką. Surealistiškai,siužetiškai, šiandieniškai, portretiškai kalba jie abu iš vizualiosios pusės, nors atskirai kūrinio prasmės be autoriaus sufleravimo, aš nežinau. Tik nujaučiu, kad Louise, pasitelkia juodajį humorą, o Tadas simbolius.

                      Dar norėčiau Gindrėną sulyginti su Stasiu Krasausku. Čia matome panašią lijininę, dėminę kalbą. Tačiau vaizduojamas žmogus absoliučiai skiriasi. Krasauskas lyriniškai literatūrinis, grįžtantis į praeitį, galim pamatyti antikinį ir net primityvų žmogaus vaizdinį. Jį mes galime lyginti su Antonio Mora, nors jie technoliškai labai skiriasi, bet Mora savo šiandienos žmogų perkelia į tą patį lauką kaip Krasauskas. O Gindrėnas, mano nuomone, su Mora turi bendro tik tiek, kad tai portretas.

  

Tad, kalbant apie portretą dabar, menininko rankose jis gali būti manipuliuojamas kaip tik nori ir, deja, tokių stilingių žmonių, kuriuos mes randame popieriuje ir kurie skleidžia begalinę emociją, besivaikščiojančių gatvėje mes beveik nepamatysime, mums reikia užsukti į ypatingas vietas, kurios vadinamos galerija.

Lankyta paroda:

Tadas Gindrėnas „Portretas. Miesto veidai ir kaukės/ Socialiniai miestovaizdžiai“. Galerija „Kairė dešinė“