Gal pasivaikštom po brolio namelį? Mažytį iš šakelių
suręstą, su balkonėliu ir dvejais stogeliais, tiesiog esantį po kepure ir su
marškinėliais. Pro kurį tik vaikiškai mintimis galim vaikščioti, pro langelį
žvilgtelėt ir keliauti laiku. Atminti ką močiutė kuždėjo apie namus, kai mes
tik juos žaidėm...
Ji sakė, kad namai nei kiškis, kad pabėgtų, nei
paukštis, kad nulėktų, nei lašiniai, kad katės suėstų, o mes, visai jos
nesupratę, namus gyvūnais versdavome, kurie laukais akyse lakstydavo, bet
žinojome, kad kur mum ramu, ten tėvai, kur duonelė, ten namai ir tik, kad savi
namai namais kvepia. Todėl ir mažasis brolio namelis, mums buvo jaukumo
simbolis, ten žaisdami namus visad jausdavomės laimingi, nors ir sakoma, kad
sūnaus namai ne visad tėvą šildo, bet brolio lazdyno namelis, pastatytas su
tevėliu, visus prisijaukindavo. Mes juokaudavom, kad namelis toks aukštas, kad
nė gulščias neįeisi, bet jis buvo savas, nors ankštus ir, tarp kitko, žaidimams jis puikiausiai tiko.
O grįžtant prie tikrų namų, buvo gera žinot, kad
močiutė mūsų laukia, pamačius mus ji visad sakydavo, kad namai be vaikų akli, o
be šunų ir gaidžių kurti, tada tėtis paporindavo, kad be šeimininkės namai kaip
šulinys be svirties arba kaip viralas be druskos, ar tiesiog, kad namai tušti
be moteriškės. Taip nuo mažų dienų žaisdami ir gyvendavimi pažinome namų
svarbą, reikšmę, supratome koks yra svarbus šeimos židinys, kad namai, tai
tvirtovė, kuriuose esi visad laukiamas ir saugus. Kad gerai ar negerai-svetur
ne namai, o gimtinėje, kad ir po smilga namai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą