Belakstant
akims, dėmesys užkliūva už brolio, gal prieš 15 metų, pastatytos sienos, bokšto
ir namo iš lazdyno. Po juos mes visi broliai ir sesės lakstėm su miniatūriniais
kareivėliais, žaidėm karą... Ir į galva pradeda lysti klausimai apie praeitį.
Kokias iš tiesų pilis statė lietuviai? O ką dar sukalt ir išpynti galima
lazdynu? Ar šiaip kuo pynė protėviai?Kodėl žaidžiam bet visai nelaukiam mūšio?
Kokiais žaislais žaisdavo šimtais ir tūkstančiais metų atgal? Tiek klausimų
sykiu neatsakysiu sau... bet vieną pabandysiu.
Apžvelgiant lietuvių
medines pilis:
Šimtais išlikę piliakalniai Lietuvoje mums primena didingą
praeitį ir ant jų stovėjusias medines pilis, kurios buvo statomos labai
greitai, kartais net per savaitę, ir primityviai, naudojant tik molį ir medį.
Jos buvo statomos ir naudojamos iki XVI-XVII a. Pilies pagrindinė funkcija buvo
gintis nuo priešų, todėl, kai XIII a. pradžioje prasidėjo Kalavijuočių ir
Kryžiuočių ordinų antpuoliai, ant piliakalnių lietuviai ėmė statyti pilis, tarp
kurių buvo nuo 10 iki kelių dešimčių kilometrų atstumas ir jos sudarė dvi pilių
linijas Lietuvoje. Šitaip prasidėjo organizuota ir vientisa gynyba, įtvirtinant
ir išsaugant jos valstybingumą ir neprikausomybę. Kadangi kelios mūrinės pilys
nebūtų atlaikusios tokių antpuolių, medinės pilys turėjo tai atlikti.
Pilys
buvo kunigaikščių rezidencinė vieta ir šalies andministracinis ir gynybinis
centras. Pilys buvo skirstomos į: gardines pilis (statytos žemumose, kur sienų
bokštuose buvo įrengtos gyvenamosios patalpos, o gynyba pritaikyta frontiniams
puolimams be ginklo), bastionines pilis (puolimus atlaikydavusios žemių
pylimais, tai puslankiu einantys mūrai griovio pakraščiu) ir kalvose statytas
pilis (su 3-3,5 m storio sienomis, kuriose yra kyšančių bokštų ir šaudymo angų,
o gynyba pritaikyta prieš puolimus su šaunamuoju ginklu). Žinoma pilių
konstrukcijos buvo tobulinamos, kovų su ordinais eigoje. Pilys buvo vis labiau
pritaikomos aktyviai gynybai, pavyzdžiui, šaudymo vietos, esančios ant sienos
tapo nebeatviros ir šaudydavo tik per angas.
Piliakalniai
ir dažnai aplink juos esančios gamtinės kliūtys, kaip pelkė, upė, saugojo tas
pilis, o lengviau pasiekiamas vietas gynė žemių pylimai (2-10 m aukščio) arba gynybiniai
grioviai (iki 2 m gylio). Taip pat reikia paminėti, kad pilys dažnai turėdavo
tiltus, kurie būdavo dažniausiai nepakeliami, o numetami į griovį. Piliakalnių statūs
šlaitai dažniausiai būdavo 10-30 m. aukščio ir kartais sutvirtinti 10-30 cm
storio plūkto molio sluoksniu, gulščiais rąstais, sukaltais kuolais arba
akmenimi.) O piliakalnio aikštelę (kuri dažniausiai būdavo keturkampė, trikampė
arba elipsės formo, neretai dviejų pakopų) saugojo mediniai gynybiniai
įtvirtinimai neretai rentinės konstrukcijos ir apkrėsti moliu tam, kad būtų
atsparesni ugniai. Nors pastatus statydavo įvairiose aikštelės vietose, jie
dažniausiai būdavo pakraščiuose, nedideli ir keturkampiai (maždaug 4x4 m.
dydžio),juos statydavo šalia vienas kito, taip jie įgaudavo ir gynybinę
funkciją.O pačioje pilyje nakvodavo tik diduomenės atstovai ir jų sargyba. Aišku,
būdavo ir tokių mažų pilių, kurių aištė buvo tuščia.
Piliakalniuose
buvo slepiamasi pavojaus atveju, tada pilies įgulos dalis su šeimomis sėsliai gyvendavo
papiliuose, kuriuose buvo laikomi gyvuliai ir kaupiamos atsargos. Papilius
gindavo užtvaros padarytos iš suverstų medžių ar supiltų pylimų. Esant
didžiuliam gyventojų skaičiui, būdavo apgyvendinta ne tik visas papilys ir
pilis, bet ir atviri laukai, kur būdavo įrengiamos stovyklos.
Tai štai ką man pavyko sužinoti apie medines
pilis panaršius internete... Ir mintys klysta, kur mano kareiviai slėpės nuo
antpolio, o kur brolio vadas buvo įsitaisęs. Ir gal mes patys net nežinodami
žaidėm praeities mūšius...
Informacija
paimta iš:
http://viduramziu.istorija.net/pilys/index.htm
http://www.voruta.lt/lietuvos-medines-pilys/
http://www.museums.lt/zurnalas/2004'1/Lietuvos_pilys.htm
http://www.archyvai.lt/exhibitions/pilys/paroda.htm
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą