Stebuklinga daili suknelė neriniuota neriuota ir marga

Almyros Weigel paroda „Debesuota su pragiedruliais“ sulaukė daug teigiamų atsiliepimų ir dėl savo interaktyvumo, kiekvienoje vietoje buvusi kitokia, bet su tokia pačia minties gija. Ji kvietė žiūrovą apsvarstyti laikinumo-pastovumo, sąsajų (pavyzdžiui, laikraščiuose atsispindinčių skirtingų gyvenimų ir jų ryšių sąveiką, minties ir medžiagos jungtį), tarpkultūrinius klausimus.

Kritikai pabrėžia jos technikos savitumą ir  įdomaus „siūlo“ pasirinkimą. Tačiau šiomis dienomis, kūrinį pavadinti tekstilės darbu užtenka tik medžiagiškumo, o pati medžiaga pageidautina, kuo ne tekstiliškesnė. Iliustracijai pasirinksiu drabužį, kaip meno kūrinį, nes A. Weigel taip pat eksponavo suknelę.

Tradiciškai rūbai yra priskiriami tekstilei, o rūbas ištrauktas iš praktiškumo į meno šviesą atliekamas įvairiausia medžiaga (akmuo, švitrinis popierius, lapai ir pan..), kuri priklauso nuo menininko išradingumo. Rūbų gali tapti tiesiog jo simbolis, kaip pavyzdžiui Rebeccos Szetos teptukas, gal būt toks rūbas sunkiai būtų pavadintas tekstile, bet šiuolaikiniame kontekste viskas įmanoma, tiesiog ciklą pavadinus „Pavasario rūbų kolekcijos pristatymas“, ši technika visai kitaip atrodytų.

 Arba galimas atvirkščias variantas, kai drabužis nebebūna aprangos detalė o tampa tapybinės minties iliustracija. Kaip pavyzdžiui Elfi Cella panaudoja promonioniu būdu sukurtą drabužį kaip iliustraciją tapybos darbe. Čia rūbas neaprengia, o pasokoja.

                      Žinoma, dažnai meninis rūbas rengia sielą, o ne žmogų. Todėl ir neretai jis tampa individualiu kūrinių, minties skleidėju, bei savitos estetikos nešėju. Tokiu būdu vis labiau plečiasi tekstilės suvokimas, net tradicinėje formoje – drabužiuose.

 Floristiniai/natūralistiniai sprendimai taip pat nebėra, kažkas netikėto šioje sferoje. Tačiau šitaip neretai išeinama iš tekstilės ir pereinama į kūno ar žemės meną, bet jei tekstilei priskiriame „Medžiagišką“ paviršių, mes vėl į ją sugrįžtame. O tai tik rodo XX-XXI a. meno daugialypiškumą ir įvairovę.

Taigi techniniai sprendimai yra įdomūs, tačiau tokioje įvairialypėje dienoje tampa labai svarbu nešti ir idėją. Atidžiai pasirinkti medžiagą, kuri pati gebėtų prabilti. Todėl, gal tą lietingą dieną, kai būsi namie ir nenorėsis niekur  eiti, atsivetus spaudą, prisiminsi kaip A. Weigel tavęs paklausė apie siūlo giją besiraitančią tarp puslapių

Lankyta paroda:

Almyra Weigel debesuota su pragiedruliais, Pamėnkalnio galerija

Raudona ir Mėlyna

Grožis vilioja, jis vagia mūsų žvilgsnį ir mintis. Jis gali būt ir bjaurus ir šlykštus, tamsus ir šviesus, įspūdingas ir neįsimintinas, bet jis vistiek glosto estetikos gomurį.

Ir kaip gera netikėtai nustebt, kad knygų, kurias kremti su pasigardžiavimu, dainų, kurios tave veda iš proto, ir paveikslų, kurie tave panardina į kitą pasaulį, autorius yra simpatiškas, kai jo estetika matoma abejose pusėse. Gražūs kūrėjai žavi, tokia yra Kunigunda Dineikaitė. O jos darbai, kur “visi sakytų, jog tai mėlyną”, tai lyg tapybos grožio skelbimas, kai žaidžiama spalvos galia, faktūra, linija, kai visa tai patys prabyla, nors akivaizdžiai jie nieko nesako. Viskas išnyra iš tamsios gelmės su stipria įtaiga. Ir iš vienos pusės, tapybos darbas, tampa tarpinė stotelė žiūrovui, pakliūtį į savo atsiminimus, į lietingą dieną, miško gelmes ar kur kitur, kur nuvedi save, ar kur autore veda palikdama žinutę po darbu.

O mane Kunigunda nuveda prie kitos gražios abstrakcionistės Irmos Leščinskaitės. Jei Kunigunda labiau “mėlyna”, tai Irma labiau “raudona”. Bet jos abi savo mintį išreiškia absoliučiai tapybinės raiškos kalba, be realybės apie realybę. Nors pažiūrėjus atidžiau, jų “dažo” kalba skiriasi, I. Leščinskaitės labiau dinamiška ir intensyvesnė, o K. Dineikaitės statiškesnė ir sodresnė. Tuo pačiu Irma kartais įveda visiškai detalią detalę į savo abstraktų pasaulį, o Dineikaitė visa išlenda iš abstrakcionizmo ir pateikia įvairesnių darbų. Bet gal jau užteks tų moteriškų subtilybių….

Kunigunda Dineikaitė apie savo darbus

Galiu netapyti ilgai… net keletą savaičių. Tuomet jaučiu kaip kaupiasi, kaupiasi tol, kol pajuntu minties svorį, minties koncentraciją. Kuomet išsigrynina tai, ką noriu šnekėti. Žmonės tai vadina įkvėpimu. Ir tuomet einu dirbti. Tapybą vadinu darbu. Dažnai važiuoju, tiesiog važiuoju ir užsirašau įvairiausius paveikslėlius atmintyje. Tuomet ir sapnuoju labai daug. Ir tapau. Man patinka sapno meditatyvinė būsena, kūno svoris, miego gilumas arba negilumas, vaizdo regimybė ir vaizdo apgavystė. Dažo slinktis, jo masė. Kvapas. Mano tapyba pati kuria efektus, ji nereprezentuoja, o sukuria tik vaizdo galimybę. Aš bandau mąstyti kartu su tapyba ir kurti realybes.

Šaltinis: http://www.artnews.lt/kunigundos-dineikaites-tapybos-paroda-visi-sakytu-jog-tai-melyna-vda-galerijoje-akademija-pilies-g-44-atidaroma-kunigundos-dineikaites-tapybos-paroda-v-24720

Apie Irmos Leščinskaitės darbus

Daug metų atstovaudama abstrakčiosios tapybos krypčiai šios parodos autorė vienu iš savo kūrybinio įkvėpimo šaltinių visuomet laikė baroko dailę. Anot jos, vertinant grynai meno istorijos požiūriu, barokas yra vienas iš dailės raidos kelio tarpsnių, vedusio moderniojo ir abstrakčiojo meno link. Kaip žinoma, barokas yra ir ypatingas LDK kultūros ir meno evoliucijos tarpsnis – tikra jų pakilimo ir suklestėjimo viršūnė. Turint omenyje baroko ir šiuolaikinio meno sąsajas, taip pat būtinybę įtraukti į šiandieninio meno apyvartą visą Lietuvoje kurto meno paveldą ir radosi pagrindinis šio projekto sumanymas – abstrakčiosios tapybos priemonėmis mėginti aktualizuoti ir naujai įprasminti barokinės LDK tapybos paveldą sukuriant šiuolaikiškų, tačiau šiuo paveldu besiremiančių paveikslų ciklą.

Šaltinis: http://370.diena.lt/2013/04/02/irma-lescinskaite-kurybines-erdves-autonomiskumas-ii/

Lankyta paroda:

Kunigunda Dineikaitė „Visi sakytų, jog tai mėlyna“ VDA galerijoje „AKADEMIJA“

Melas apie Navaką

       Dažnai būna, kad nežinai, kad žinai. Arba žinai melą kaip tiesą. Tyčia ir netyčia, klausta ir kalbėta, ištirinėta ir prabėgta, kartais subėga į vieną tašką, kai tiesiog paima tave už rankos ir pasako žiurėk. Ir pamatai lyg pirmą kartą žmogų, kurio atspindžius matei lyg visur... nuo Klaipėdos iki Vilniaus užklydus į Jeruzalę, o dabar užklydus į NDG, kur "Šlovė buvo pasiekiama ranka", galvoji ir nesugalvoji tiesos. Lyg ir mokyta, bet neišmokyta atpažinti jos, galiu sakyti tik savo melą. Melą apie monumentalistą iš laiko ir erdvės katedros, kurio darbai suskamba kaip šiek tiek senų vitražistų (A. Stoškaus, K. Morkūno) savo masyvia forma ir spalva, kurio ištarti žodžiai  irgi kažkur vis beklaidžiodami suskamba, ir galiausiai susibėga į vieną tašką, nors juos aš nevisad suprantu.

Lankyta paroda:

Mindaugas Navakas 1977-2014 m. darbų retrospektyva "Šlovė buvo pasiekiama ranka", NDG