Vien
šios technikos pavadinimas – VITRAŽAS, sukelia keistus ir malonius jausmus.
Galbūt tai tik asmeninis įspūdis, kaip žodžiai: JŪRA, BANGOS, VĖJAS- kitiems
galbūt neatrodo magiški, o man jie suvirpina sielą, aš gaudau šiuos žodžius
skriejančius ore, o žmonės, kurie ištaria tuos garsus pasidaro tai akimirkai
artimi, nes rodos, jog jie suvokia, kas slypi už tų garsų.
Galbūt tai tik iliuzija, galbūt. Galbūt ir išgirdę žodį VITRAŽAS, retas jį išvysta akyse, prisimena
krentančius jo atspindžius ant baldų, oro, žmonių-visą keliantį jo virpesį
erdvėje, kuris įsismelkia į viską.
Mintyse dabar išlenda Kazio Morkūno
darbai monumentalūs, viešoms ir rimtoms įstaigoms, o tie individualūs, kavinėse
ar kitoje poilsio vietose, kur stiklo luitai nieko negądina, atvirkščiai,
prisipildę šviesos spinduliuoja gyvybę ir tą neįvardytą jausmą, kuris sukuria
visą erdvės pulsavimą viduje ir išorėje.
Į galvą atkeliauja ir netikėtai sutikti
vitražai mokyklose, universitetuose, ligonėse, kurie dažnai būna užgožti
pastatų šaltumo, žmonių problemų ir ligų, o dar liūdniau, kai suabejoji ar į
juos nors kartą dienoje smelkiasi šviesa, ar jie nors kartą gali savimi
užpildyti viską aplink ir ištirpdyti šalia esančią slogią aplinką. O jei
negali, tai kalti sodininkai, kurie nesusivokę pasodina medžius, kurie
pasmerkia vitražą būti šešėlyje, ir kiti meistrai nepagalvoję apie vitražą. Bet
baisiausia jei vitražistas, kurdamas savo darbą gali padaryti tokią nuodėmę ir
nepagalvoti kam, kur, kodėl, su kuo (ir dar daugybe ???) jo vitražas bus. Net
nelabai tikiu, kad žmogus, kuris yra meistras, turėdamas galimybę padovanoti
vitražo magiją, kurią pats geba sukurti, apie tai nepagalvos.
Bet galime pažvelgt ir į kitas technikas, kaip skulptūra,
kuriai kaip ir vitražui labai svarbi erdvė kurioje ji yra. Jei paveikslas gali
keliauti per daugybę sienų įvairiausiose pasaulio vietose ir jis nepraras savo
prasmės, nes visa paveikslo mintis dažniausiai yra įreminta tarp keturių
kraštinių, tai nei vitražo neperdėsi į kitą langą, nei skulptūros nepratauksi
kur į šoną, nes jie kurti būna tik tam vienam konkretaus pastato langui arba
tik tai aikštei ir net pažymėtoje vietoje ir tik tam tikru kampu. Skulptūros
žvilgnis ne kiauras, labai svarbu į kurią pusę jis žiūri, nes tai paaiškina
kartais daugiau negu forma. Bet štai Klaipedoje stovi K. Kisielio skulptūrą
„Žvejys“, o tas žvejys net į marias nežvelgia, ką kalbėti apie jūrą, klausimas
kodėl? Kodėl nusisukus? Ir pasirodo, kad šis žvejys turėjo stovėti Šiaurės rage
stilizuotų bangų ir marių fone, bet deja gulėjo prie Vilniaus ir Klaipėdos
tvorų, kol galiausiai surado vietą prie Danės krantinės, bet kad jei kažkas ne
taip, niekas nepaneiks, nes ji ne ten turėjo būt, jos prasmė buvo išimta iš
konteksto. Kaltas neapdairumas, kurį turi kiekvienas žmogus, net ir vitražistas
gali turėti tai. Bet nereikia į tuos
pavyzdžius kreipti dėmesį ir bendrinti. Todėl man vitražas magiškas, o kad būna
ir nelaimėlių, tik parodo, kad ši magija nelengvai sukuriama. Tad grįžkime prie
jos...
Gerai
atsimenu, kai praeitą pavasarį, prasidėjus konsultacijoms dėl stojamųjų į VDA,
mane konsultuoti paskyrė doc. B. Bružą -vitražistą. Po pirmos konsultacijos man
pasiūlė bent pora valandų pasedėti Šv. Onos Bažnyčioje, pagalvoti apie vitražą,
o veliau per savaitę sukurti vitražo
ansamblio eskizų išsirinktai erdvei. Nors ir ketinau studijuoti vitražą,
nebuvau bandžius jo kurti, ir negalvojau, kad reikia man čia dabar sėdėti
kažkokioj bažnyčioj, maniau, kad tai paprasčiausiai piešiniai ant langų (nors
ir gražūs) ir tikrai sugebėsiu pakurti jų. Taigi, išsirinkau Keltininkų namą
Klaipėdoj, kur dabar esti prašmatnus restoranas-viešbutis, pripaišiau eskizų
pastele, kurie man atrodė labai vitražiniai, tiesiog nuostabūs. Tad po savaitės
nulėkiau į konsultaciją, kurios metu vyko 2 vitražo kurso peržiūra, dėstytojas
pasiūlė sudalyvauti peržiūroj ir po to aptarti mano darbelius. Tad ėmiau
žvelgti ir klausytis. Nustebau, sumišau ir išsigandau, nebenorėjau rodyt savo
eskizų, man buvo gėda dėl savo aklumo, neieškojimo ir neįsigilinimo, bet visgi
parodžiau. Pamatęs mano eskizus, Bronius šyptelėjo ir pradėjo pasakoti apie
vitražą. Apie tai, kad kuriant vitražą reikia pagalvoti kiek ir iš kur saulė
teka. Lietuvoj, kur tiek mažai saulėtų dienų, daug žvarbaus oro, reikia
stengtis daryti vitražus šviesius ir šiltus, kad netamsintų ir taip tamsių
dienų. Reikia pagalvoti ar kris ryto, dienos ar vakaro šviesa ir kokią nuotaiką
nori kurti šioms paros dalims. Reikia pažinti ir pastatą iš pašaknų, kokia jo
istorija, koks vaizdas matomas pro langą ir koks veiksmas ten vyksta, nes
vitražas negali iškristi iš erdvės ir laiko, jis turi pratęsti ir papildyti
tai. Apie tai, kad jis turi įprasminti tik tą išsirinktą erdvę, kalbėti apie
ją, ir kad niekas negalėtų nesudvejoti, jog jis nėra sau skirtoje vietoje ir
pan. Po konsultacijos supratau, jog sprendimas studijuoti vitražą yra pats
geriausias mano gyvenime, jog viduje esantis susižavėjimas juo išsilaisvino ir
užbūrė mane. Noras pažinti vitražą ir kurti jo magiją negali palikti manęs taip
lengvai, nors ir dabar tai atrodo kaip sudaužyta vaikystės svajonė.
Būta
ir daugiau pokalbių su šio amato meistrais, bet neverta jų minėti, kai
pastarasis nusako tiek, kiek reikia. O
tai, kad vitražo technikų yra daugybė, jog jis apšviečiamas gali būti įvairiai
būdais , ir jis gali virsti skulptūra-per daug žemiška. Nes natūralu, jog
žaidimas stiklo gabaliukais gali privesti prie įvairiausių rezultatų. Jog
ieškoma naujų stiklo sujungimo technikų ir kad pats stiklo storis, plotis ir jo
skaldymas sukuria kažką naujo. Visa tai per buitiška kalbant apie vitražą, juk
vitražas tai kūrėjo šviesos paieška, visomis prasmėmis. Galbūt todėl apie vitražą taip mažai esti
rašytinių šaltinių (palyginus su kitomis išraiškos priemonėmis) , nes vien
pagalvojus apie vitražą norisi nutilti ir leisti kalbėti jam pačiam, nes jis
kalba pačia jautriausia viską apimančia kalba.
Čia
reikia sustoti ir išlysti iš vitražo kerų ir šiek tiek prisiminti jo istoriją.
Ji gan mįslinga, kažkas sako, kad jis atrastas buvo Egipte ir Romoje (nors
tikrai nežinau kiek dabar gyvų žmonių matė tokio senumo vitražai). O
dažniausiai girdime, jog šis stebuklas yra romanikos išradimas, galbūt buvo
išrastas jo atgimimas, kurio metu jis suklesti ir kurį galime pamatyti dabar.
Tad koks gi buvo vitražas romanikos laikais? O jis buvo
teikiantis ypatingai paslaptingo žavesio bažnyčių vidui savo giliais ir
sodriais tonais. Siužetai buvo bibliniai (kūriniuose buvo perteikiama bažnyčios
doktrina), puošti augalinių ir geometrinių ornamentų juostomis, buvo naudojami
visi antikos raštų pavyzdžiai. Dailininkas galėjo atsisakyti bet kokios erdvės
iliuzijos ar dramatiško veiksmo ir komponuoti figūras pagal ornamento principą,
o grįžimas prie paprastesnių vaizdavimo būdų suteikė laisvę
eksperimentuoti-bandyti sudėtingus komponavimo (jungimo į visumą) būdus.
Vitražai nušvito liepsningos raudonos ir gilios žalios spalvomis, o tai
liudija, jog viduramžių menininkai vykusiai pasinaudojo savo nepriklausomybe
nuo gamtos. Ne kas kita, tik laisvė neimituoti gamtos pasaulio, suteikė jiems
galios reikšti pasaulį savo sodriu koloritu. Vitražas, kaip meninė priemonė,
įsitvirtino kūrybos pasaulyje romanikos laikais.
Baigus
romanikos epochai vitražas savo gyvenimą tęsia gotikoje, kur jis suklesti. O suklesti todėl, kad gotikoje triumfuoja
arfitektūra, o jos simboliu tampa langai, begalės langų, kurie užpildomi
stikline magija, kuri pripildydavo erdves spalvingu pusšešėlių virpėjimu ir
spindėsiu. Jautrus šviesos virpėjimas-tai gotika. Todėl ir viduramžių
mąstytojai savo veikaluose plėtojo šviesos sampratą-šviesa mistikų ir
neoplatonikų raštuose buvo dvasinės tikrovės metafora. Jie kūrėjo grožį
pagrindžia kaip šviesos versmę. Dėl šios priežasties vitražai gotikinėse
bažnyčiose turi ypatingą prasmę. Pro vitražus besiskverbianti šviesa yra grožio
ir sykiu būties šaltinis. Spalvoto stiklo gabalėliai, sujungti švininiais arba
alaviniais rėmeliais, taip sumaniai sudėlioti, kad spalvų ir šviesos dermių
efektai pasiekia maksimalią išraišką. Šie švytintys kaip brangakmeniai
paveikslai pripildo katedros vidų nežemiškos šviesos ir tai yra nepakartojama
vitražo magija, kuri išstūmė tapybą tame laike.
Priešingai negu romaninio pastato statytojas, mėgęs tamsos
priedangą, gotikinės architektūros kūrėjęs visus savo techninius įgūdžius skyrė
tam, kad bažnyčią užlietų šviesa. Jis lubas kėlė aukštyn. Norėdamas sugauti
kiekvieną saulės spindulį, jis kiek įmanoma plonino sienas, atvėrė visą įmanomą
erdvę ir ją įstiklino. Kur struktūra reikalavo sieną paremti, jis statė ją su
kolonomis ir arkomis, kurdamas nėrinių sluoksnio įspūdį. Priešingai nei
masyvus, uždaras ir izoliuotas romaninio sienų įspūdis, gotikos rūbas trapus,
peregimas ir šviesus, apgaubiantis bažnyčią neapčiuopiama skraiste. Architektų
idealas buvo dabar bažnyčia, statoma panašiai, kaip mes dabar statome
šiltnamius. Tik jie neturėjo plieninių rėmų ir geležinių sijų – tekdavo daryti
jas akmenines, o tam reikėjo daugybės kruopščių apskaičiavimų. Menininkai
stengėsi, kad mes pajustume jų sumanymo drąsą ir džiaugtumės ja. Stovėdami po
gotikinės katedros skliautais, privalome suvokti sudėtingą spaudimo ir tempimo
sąveiką, dėl kurios laikosi visas aukštai iškilęs skliautas. Čia nėra plikų
sienų nei masyvių kolonų. Visas vidus atrodo iš plonyčių spindulių ir nerviūrų
išpintas, jų audinys gaubia skliautą, paskui krinta navos sienomis žemyn, kol
susirenka ties kolonomis, primenančiomis akmeninių vytelių ryšulį. Net langai
apskleisti susipynusiomis kiauraraščio linijomis, vadinamomis ažūru. Šių
bažnyčių sienos nebuvo nei šaltos, nei atstumiančios. Jas sudarė langų
vitražai, kurie spindėjo, nelyginant nusagstyti rubinais ir smaragdais. Auksu
žibėjo kolonos, nerviūros ir ažūrai. Čia neliko nieko, kas sunku, žemiška,
banalu. Į tokią grožio kontenpliacija paniręs tikintysis pasijusdavo tarytum
priartėjęs prie anapus daiktiškojo pasaulio plytinčios karalystės paslapčių.
Ir visa tai buvo daroma tyčia, nes Gotikai rūpėjo prasmė.
Keistos romaninių bažnyčių figūros galėjo būti skulptoriaus užgaida, o gotikos
architektas, skulptorius ar stiklius nesitenkindavo tik jausmų žavesiu, bet
visada rūpestingai išreikšdavo prasmę ir mokydavo. Gotikos menas buvo mokymo
forma. Viduramžių dailininkai ir jų patarėjai teologai pervertė Senojo ir
Naujojo Testamneto puslapius bei šventųjų gyvenimų aprašymus, ieškodami
personažų ir istorijų, kuriuos galėtų atvaizduoti akmenyje ir stikle. Šie
Biblijos siužetai ir šventųjų biografijos, papildanty s temas iš teologijos, moralės, kasdienybės
ir gamtos gyvenimo, suformavo atskirus ciklus ar grupes, paklūstančias savo
tradicijoms. Šiuolaikinis meno istorikas gali išskirti vieną šių ciklų,
tyrinėti jo įvaizdžius įvairiose bažnyčiose ir įžiūrėti prasmę, ir tai visame
bažnytinio meno pasaulyje leido iš naujo atrasti bendrąją ikonografinę kalbą.
Tam tikri atributai ir ženklai turėjo specialią prasmę. Pavyzdžiui, kryžius,
uždėtas ant nimbo, žymėjo arba Kristų, arba Dievą Tėvą. Basa pėda rodė arba
apaštalą, arba vieną iš Dievo asmenų. Apaštalas Petras paprastai vaizduotas
tankiais plaukais, trumpa barzda, laikantis keletą raktų, o apaštalas Paulius –
praplikęs ilgabarzdis ir paprastai laikantis kalaviją. Beraštis galėjo šiuos
ženklus skaityti kaip raštų personažus ir suprasti katedrų skulptūrą bei
vitražus. Ikonografija buvo kalba, kuria menininkai lotyniškajame krikščionių
pasaulyje mokė žmones. Perteikti tikrąjį tikėjimą ir gerą elgesį buvo
pagrindiniai tikslai, dėl kurių Viduramžių dailininkai kūrė savo
personažus.Mokydami moralumo, gotikos dailininkai dažnai alegorizuodavo dorybes
ir joms priešingas ydas bareljefų figūromis, kurias regime Paryžiaus, Amjeno ir
Šartro katedrų vakarų fasaduose.
Taigi, gotika ir romanika buvo palankūs vitražui, o kas vyko renesanso laikotarpiu? Ogi ėmė plisti
tapyti vitražai, pagausėjo siužetinių, iliuzinių kompozicijų, o atėjus baroko
ir klasicizmo epochoms vitražo menas sunyko, tam kad atgimtų. Tai įvyko 19 a.
II pusėje-20a. pradžioje, nuo šio laikotarpio, kaip ir visam mene, buvo pradėta
plėsti vitražo technikos suvokimas, jis įgavo daugybę naujų formų, kurios
toliau plečiasi, nors ir mažame dailinkų rato rankose.
Rašinėlį pradėjau nuo Lietuvos vitažo, šokau ant pasaulinės
jo pradžios, o dabar norėčiau nušokti atgalios prie Lietuvos vitražo istorijos.
Ji siekia XV-XVIa ir siejama su Stiklių gatve (ir netgi iki šiol ten esti
stiklo manufaktūra), kuri buvo prekybos stiklu ir jo dirbiniais centras, ji
aprūpindavo savo dirbiniais kaimynines šalis, nors švininiai vitražai Lietuvą
pasiekdavo iš vakarų europos, o statant bažnyčias plušėdavo Čekijos, Italijos,
Prancūzijos mesitrai. Nepaisant to, pasak dabar dirbanačio Stiklių
manafaktūroje meistro, Lietuvos vitražas turėjo savo stiklo gamybos techniką, kurios
nėra išlikusios iki šių dienų, kaip pavyzdys galėtų būti raudonas-žalias
stiklas, jo spalva priklauso nuo apšvietimo, jis tampa arba žalias arba
raudonas, tokio stiklo liko Lietuvoje tik saujelė ir net jam net deimantai
negalėtų prilygti, nes nežinoma kaip būtų įmanoma jį pasigaminti vėlei. Baisu,
jog ir daugiau paslapčių gali nugarmėti į nežinią, nes vitražas Lietuvoje
neužima tos vietos, kurią turėtų užimti, juo per menkai domimasi, o studijuoti
šį amatą kiekvienais metais verktinai vis mažiau žmonių pasirenka. Iš esmės,
Lietuva tūrėtų laukti trečiosios vitražistų kartos, kuri kaip ne kaip
formuojasi.
Kodėl trečiosios? Visgi nors vitražas gyvuoja Va. Lietuvoje,
bet ryškiausia autorinė pradža siejama su XX a., kai iš Paryžiaus grįžęs S.
Užšinskas Kaune įkūrė pirmąją vitražo
mokyklą, kurioje išugdė A. Stoškų ir K. Morkūną, pastarieji išleido K.Šatūno,
G.L.Baginskienės, B.Bružo, A.Dovydėno, E.Valiūtės, E.Markūno, E.Utarienės
vitražistų kartą, o dabar jie per įvairias ugdymo priemones ugdo naują kartą, kuri,
kiek man teko matyti, yra gan perspektyvi gabių žmonių saujelė.
Nuoširdžiai
viliuosi, jog ta saujelė ir toliau nersis į vitražo magiją, nes jei ne jie, kas
daugiau?
Parengė Justina Skučaitė
