Primenantis Valaitis

                             Pirmiausia, Valaičio paroda nustebina savo dydžiu, darbų gausumu ir įvairove. Retas, išgyvenęs net dvigubai daugiau, pajėgus surenkti tokio masto parodą, kurioje atsispindėtų to amžiaus dailės pokyčiai ir asmeninės kūrybos slinktys. Dėl to paroda gali prabilti daugybę temų ir iškelti įvairiausių klausimų aprėpiant įvairias vaizduojamosios dailės šakas. Pavyzdžiui, kaip vakarų menas pasiekdavo Lietuvą ir kaip į jį reguodavo mūsų šalies menininkai, kaip jis susimaišė su sovietinės kultūros bruožais, kuo lietuvių modernizmas išsiskyrė, kodėl įvairiais laikmečiais yra vis susidomima rytų, antikos ir primityviuoju menu? Taip mes galim kiekvienas kelti ir iškelti klausimus, nes plataus diapazono paroda leidžia asmeniškai susirasti jį dominantį lauką ir nuklysti dailės keliais.

                             Mane dominantis laukas būtų aliejinė tapyba. Nors Valaičio kūryba man prieš parodą buvo nežinoma, tačiau jo darbai pasirodė lyg matyti ir savi. Jie sykiu visi nuotaikingai spalvingi ir tarpusavyje derinantys, tačiau ir turintys skirtingus sprendimus. Pavyzdžiui, darbai, kur dominuoja balta spalva, yra artimiausi ir pačios išgyventi. Tiesiog žiūrint atsimenu, kaip pati baigiu išspausti baltos spalvos tūtelę, visiškai apsvaigus nuo jos poveikio drobėje, kuri vis prašo daugiau belilos. Tačiau čia, priešingai nei mano darbuose, tai padaryta be priekabių.

                             Taip pat buvo darbų, kuriuose pamačiau tokius spalvinius derinius, kurie kažkada mane nustebino draugės kūryboje. Tiesą sakant, net pagalvočiau, kad tai jos darbai, nes labai panašus tapybinis mąstymas.

                             Kiti darbai man priminė Vinco Kisarausko asambliažus. Stipria ir monumentalia konstrukcija ir spalviniais deriniais. Visgi jie buvo vienmečiai išgyvenantys tuos pačius laikmečio pokyčius.

                             Na, nors didžioji Valaičio aliejinės tapybos dalis yra konstruktyvi/kubistiška, bet vieni buvo stipriau kiti mažiau išreikšti, daugiau mažiau sovietiški. O kas mano nuomonė sovietiška? Tai skulptūrinis, masyviais gabaritais, iš monumentalių dalių suręstas objektų vaizdavimas sovietmečiu. Tiesiog rėkiantis galią ir raumenis. Dažniausiai tokia stilistika man nelabai patinka,tačiau Teodoro Kazimiero darbai nekelia atmėtimo reakcijos, galbūt todėl, kad jis orientavosi į pasaulinę dailę, o ne į SSRS?

                             Tad Teodoro Kazimiero Valaičio tapybą man padarė teigiamą įspūdį ir sukėlė daugybę asociacijų su man artima aplinka, taip atskleisdamas kaip tampriai susieti kūrybyniai keliai.

Lankyta Teodoro Kazimiero Valaičio paroda NDG

Tautos juosta (e)

Kažkaip mintys susideliojo taip, kad nutariau pratęsti mamos schemų naudojimą kūrybiniuose darbuose. Taip tautinė juosta tapo tautos juosta. kurioje susipynė Juozas Miltinis, Jonas Basanavičius, Juozas Tumas Vaižgantas, Juozas-Lukša Domantas, Antanas Baranauskas ir Kazys Pakštas

Rudai pilki siūlai (e)

Beveik po 3 dienų visokių miško ir sodo gėrybių marinavimo nutariau, kad jau laikas patikrinti dažiklių stiprumus. Pasirinkau lengvą būdą, tiesiog virti miško serumą kartu su grynos vilnos siūlais 20 minučių. Tada išimti siūlą ir palikti išdžiūtį. Dažymo metu iškilo tam tikrų problemų, pavyzdžiui pupelės tiek stipriai buvo prašvinkusios, kad nei atviri langai, nei dūmtraukis, nei dangtis negalėjo pažoboti kylančios smarvės, kuri laikėsi namuos dar kelias valandas. Tad po trijų dienų dažikliai nebeturėjo jau savo stebuklingai malonaus miško kvapo. Kita problema buvo tokia, kad tai kuriuos mėginius teko praskiesti vandeniu (praktiškai visus, kur buvo žievė), kad neprikeptų siūlai prie dugno.

Kadangi šis procesas užtruko 4 valandas, nutariau neišbandyti sluoksninio dažymo, kai išdžiūvus siūlams, dažymas yra pakartojamas, ir taip keletą kartų tam, kad būtų suteikta sodresnė spalva. Taip pat, nusprendžiau nenuplauti siūlų, nes nenaudojau nei rūgšties nei kitų priemonių (filtruoto vandens, kandikų) užtikrinančio dažo įsigėrimą, tad ir taip žinojau, kad dalis spalvos nusiplautų. Ir vietoj to išbandžiau kitą, mamos pasiūlytą, dažymo būdą, kai siūlai yra dažomi užmerkiant į tirpalą ir paliekant parai ar daugiau.

 Kaip nutariau, taip ir padariau. Užmerkiau siūlus 30 valandų, bet šį sykį nebedažiau pupomis, dėl suprantamų priežaščių, ir pušies ževe, kurią buvau pati sugalvojus išbandyt, nes po virimo pamačiau, kad ji praktiškai nieko nenudažė. Ir atėjus laikui, ištraukus siūlus, pamačiau, kad jie net nepraskiestuose tirpaluose nusidažė silpniau negu virimo procese. Ne gana to, jie įgavo ir kitokį atspalvį. Nors, praktiškai, nei viena medžiaga nesuteikė siūlui tos spalvos, kuri buvo parašyta literatūroje. Bet kodėl taip atsitiko yra tūkstančiai priežasčių.

Žemiau pateikiu ekspermento nuotraukas. Vidurinis ir šviesiausias siūlų raizginys – tai nedažyti siūlai, apskritime esantys-mirkyti, likę-virti. Taip pat užrašiau literatūroje įvardytą spalvą, kad būtų galima pasvarstyti ar įgavo jie tokį atspalvį.

Didžioji paslaptis (e)

                      Jau ilgą laiką grožėjausi močiutės mezginių raštais, bet niekaip nesusiprotėjau paklausti esminių klausimų – iš kur tokie baltiški raštai ir kodėl būtent jie? Ar tai sąmoninga ar ne? Ir šiais klausimais išsinarpliojo didžioji paslaptis. Pasirodo, močiutės (tėčio mamos) mezginiuose simboliai jau pora dešimtmečių atsiranda mano mamos dėka. Kol dar ji gyveno pas tėvus iš liaudiško meno knygų perpaišė tautiškų juostų raštus ant languoto popieriaus, tai buvo kažkur 1970 metais ieškodama kažkokių raštų, savo gražesniai aprangai, nes raštų pasirinkimo tais laikais nelabai buvo, tik vėliau atsirado estiškas žurnalas „käsitöö“(rankdarbiai), kur buvo galima rasti kažką įdomaus. O kai sutiko mano tėtį ir apsigyveno pas jo mamą kartu, paliko keletą savo pieštų raštų schemas po persikraustymo. Taip baba (tėčio mama) į savo mezginius pradėjo įpainioti baltiškus raštus, siekdama įdomios estetikos ir išreikšdama savo simpatijas Tėvynei.

                      Apačioje esančios nuotraukos yra sode rastos schemos ir juostas, kurias mama pakomentavo.

Gražesnis pasaulis

Iš principo, rankdarbių mugės man nepatinka, daugybė žmonių ir vis tie patys daiktai ir maistas. Dešros, sūriai, prieskoniai, mediniai šaukštai ir veltiniai - fu.Prekystaliai nekelia jaukumo, nėra individualūs. Jie lyg pastatai vaiduokliai, atsigamina kelias dienas į metus  visiškai tokie patys kaip prieš dešimt metų. Tada grįžti namo nukabinęs nosį ir veltui sušalęs, nes nieko naujo nepamatei ir niekuo nesigrožėjai. Tačiau vakar iš mugės grįžau įsimylėjus.

Kai į sceną ateina aukšto lygio meninkai, kurie siekia individualumo, savo autentiškumo, kurdami taikomojo pobūdžio dirbinius, situacija pasikeičia. Landžiot po prekystalius tampa įdomu ir tai glosto estetikos gomurį. Pradedi galvoti, kad iš tiesų gali susikurti gražesnią buitį, ją praturtindamas unikaliais dirbiniais ir netapdamas basas. Tai sužadina fantaziją svajoti apie savo jaukius namus, kas būta tik vaikystėj.Nega na to, prisisiurbiau idėjų savo asmeninei kūrybai, nes tiesiog likau apžavėta Džinos Jasiūnienės kūrybos.

Tad, iš principo, mano nuomonė apie muges pasikeitė…

D. Jasiūnienės kūryba galima rasti čia: http://www.dzina.lt/

Lankyta mugė :Craft Vilnius Litexpo parodų rūmuose