Kas aš, kai man 70 metų (+"VItalijus Butyrinas kitaip apšviestas") 2013-2014

Susuktas laikas

Jei lygintume cigaretę su gyvenimu, geriau būtų rinktis savo paties susuktą rūkalą, nes pirktinė sunkiai valdoma, būna kartais per silpna arba per stipri, tai pat, ji gali sudegti, tau nespėjus nė mirktėlt. Todėl kartais tenka užsidegti vieną po kitos, neįtraukus nei dūmo... Tiesiog, kad kažkas smilktų tarp pirštų...

O, va, sava - rankose gimsta ir užgęsta. Be to, visada gali rinktis, kaip tau ją susisukt...

Tad ir atrodė, kad pasaulis mano rankose, aš jį lipdžiau kaip noriu...

Bet Laikas....

Aš jį tūkstantį kartų bandžiau apgauti. Sustabdyti, atsukti, pagreitinti. Kartais pavykdavo, akimirkos sustodavo, išsitęsdavo, sugrįždavo, bet kūnas, rankos, širdis, veidas manęs neklausė. Nuoširdžiai stengiausi, bet tiesiog akyse suirau.

Nepavyko man apgauti laiko.

Aš džiaugiausi akimirkomis, naudojausi kiekviena sekunde, bet laikas mane paliko. Jaučiu, kad visai jau jo nebeturiu...

Užgeso cigaretė, susukta kaip laikas. 

Kretos-Mikėnų ir Etruskų kultūros 2010

 Kretos-Mikėnų ir Etruskų kultūros

Turinys:

1.       Kretos-Mikėnų kultūra

2.       Etruskų kultūra

3.       Egejo ir Etruskų kultūros lyginimas

1.Kretos-Mikėnų kultūra

Tai paini priešistorinės Graikijos kultūros dalis. Jos pradžia yra kildinama su  V tūkstantmečiu pr. Kr., kai achajai apsigyveno Paloponese,  tai pirmas žingsnis link kultūros, kuriai suklestėti prireikė net keletos tūkstantmečių. Verta paminėti, jog ši kultūra vienuose šaltiniuose įvardijmas kaip vientisas darinys, tiesiog Egėjo, Minojine-Mikėnų  arba Kretos-Mikėnų kultūra, kitur yra išskiriamos kelios sudėtinės kultūrinės dalys, kaip Kikladų, Mino ir Mikėnų kultūros, kurios paeiliui vieną kitą pakeitė. Vienu. Manyčiau Egėjo civilizacijos išskirstymas į atskiras kultūras yra taisyklingesnis mąstymas už visko suplakimą į vieną.  Todėl šiame darbe traktuosiu, jog ši civilizacija turėjo tris tarpsnius.

Taigi, pirmiausia reiktų apžvelgti  Kikladų kultūrą (kuri tap pat įvardijama kaip civilizacija). Ši kultūra buvo išskirta Christo Cunto XIXa.,  jos gyvavaimas datuojamas 3200-2000 m. Pr. Kr., paplito Kikladų salyne. Tenais iš pradžių gyventojai statėsi  vienaaukščius būstus ant kalvų, įtvirtindami jas sienomis ir bokštais (Kastriais), kaip daugelis primityvių kultūrų, savo pastatus statė iš nedegto molio, akmens arba ilgų skalūno (tai plonais sluoksneliais, plokšte;ėmis skylančios uolienos) plytų. Artėjant II tūkstantmečiui pr. Kr. atsirado  pirmosios miesto tipo gyvenvietės. Pastatai būdavo netgi iki 3 aukštų ir puoštos freskomis. Be freskų randamos ir kitos meno išraiškos, kaip obsidiano, marmuro, vario ir sidabro dirbiniai. Pastarieji dirbiniai, konkrečiau indai, buvo puošiami gyvenimo scenomis. O Keramika, kaip amforos ir vazos, buvo lipdyta blizgančiu paviršiumi, išraižyta arba inkrustuota geometriniais ornamentais. Taip pat šioje civilizacijoje būta laidojimo kultūros. Šalia gyvenviečių būdavo įkuriami kapinynai, kapuose mirusieji buvo laidojimu su įvairiais daiktais (papuošalais, ginklais, darbo įrankiais,ritualiniais indais, skulptūromis).

Štai čia jų meno pavyzdžiai:

Kikladų kultūra patyrė  Kretos k. Įtaką, o 1400 m. Pr. Kr ją pakeitė Mikėnų kultūra.

Lygrečiai, Egėjo civilizacije, greta  Kikladų kultūros vystėsi ir Mino civilizacija (kitiaip Kretos civilizacija), jos klestėjimas laikomas 2700-1450 m. Pr. Kr., o ji gyvavo Kretoje ir Egėjo jūroje. Ši kultūra yra jau pažangesnė ir įdomesnė už Kikladų kultūrą. Tačiau, jei  Kikliadų menas buvo gana savarankiškas (bet panašus dėl  savo primityvumu į mezolito laikų meną), tai Kretos menas turėjo gan didelę rytų ir Egipto kultūros įtaką. Nors būtent ta sintezė ir daro Mino meną įdomų. Egiptietiškas žmogaus kūno vaizdavimas judesyje, naudojant įvairias spalvas ir ornamentiką-tai kretietiška dailė.  Išties architektūra yra ryškiausias šios kultūros akcentas, didžiuliai rūmų statiniiai Knose, Feste ir Malijoje, kurie būta griauti ir per naujo atstatinėjami. Iki šių dienų nėra išlikusių pilnų rūmų, bet net ir griuvėsiai atrodo įspūdingai ir byloja mums apie jų didybę. Skulptūros, freskos, indai neatsiema rūmų buities dalis. Taip pat verta paminėta jog buvo kuriami atspaudai, auksiniai papuošalai ir  fajanso, bronzos, akmens ir dramblio kaulo statulėlės.

Meno pavyzdžiai:

Galiausiai priėjome prie paskutinės, išstūmusios Kretos ir Kikladų kultūras, Egėjo civilizacijos kultūros- Mikėnų. Svarbiausi Mikėnų kultūros centrai buvo Mikėnai ir Tirintas Argolyje, Pylas  Mesenijoje, Atėnai Atikoje, Tėbai ir Orchomenas Beotijoje, Jolkas  Tesalijoje. Kretoje mikėniečiai buvo užėmę Knoso griuvėsius. Be to buvo kultui svarbios vietos, tokios kaip Lerna, dažniausiai namų šventovių formoje. Mikėniečių gyvenviečių randama Egėjo jūros salose, Mažojoje Azijoje ir net Kipre. Jų daiktai su Linijiniu B raštu rasti net Vokietijoje.  Ši kultūra klestėjo 1600-1100 m. Pr. Kr., o jei  žlugus (arba dėl dorėnų invazijos, arba dėl vulkano išsiveržimo) Graikijoje prasidėjo tamsieji amžiai, bet apie tai veliau. Taigi, Mikėnuose dominavo karių aristokratija, todėl tai padarė didžiulę įtaką kultūrai. Jei  Kretos kultūroje esti moters ir deivių kultas, tai čia karinis kultas, bet ne brutalus, o puošnus ir didingas.  Šioje kultūroje suklesti metalo dirbiniai, yra įvaldoma jų gaminimo technika. Archtektūros svarbiausias elementas tampa kiklopinės sienos, elementaru, jog tai karingos šalies atributas. Dėl to negalima teigti,jog ši kultūra buvo pranašesnė (meniniu lygiu) bent už Kretos kultūrą, tiesiog galingesnė. Juolab keramikoje tiesiog atkartos kretos formas, kurias vis labiaus abstraktėjo.

Šios kultūros pavyzdžiai:

Taigi Etruskų menas yra įvardijamas dažniau kaip Kretos-Mikėnų  menas, taip esti todėl, kad Kretos ir Mikėnų kultūros buvo stipresnės ir išraiškingesnis už Kikladų kultūra, kuri neretai  yra išvis  pamirštama, kalbant apie etruskus, bet tai gan natūralu, nes kalbant apie Graikų meną, dažnai užmirštame etruskus. Arba atsimename tik Kretos kultūrą, nes ji buvo išraiškingesnė ir archajiniame Graikijos mene esti  jos įtakos, nors labiau matome Egiptietiškų kanonų įtaka pastarosioms kultūroms, todėl kalbant apir graikų ankstyvą meną atmenam egiptiečių kultūrą. Bet iš esmės žmonių užmarštumas arba sąsajos tarp kultūrų yra natūralus žmogaus meno pažinimo kelias, o interpretacijos nekeičia jau sukurto ir egzistuojančio, nepriklausomai nuo laiko, meno.  Lyginimas tik padeda judėti pažinimo link. Todėl, kad suprastume Egėjo kultūra, aptarsime ir bandysime ją sieti su Etruskų kultūra,. Bet pirmiausia susipažinkime su ja.

2.Etruskų kultūra

Šios kultūros pradžia yra dar painiU datuojama negu Egėjaus. Vienose šaltiniuose rašoma,jog ji  prasidėjo I tūkstantmetyje iki kr., kiti net nedrįsta apibrėžti kada tai įvyko ir iš kur ši tauta kilo, todėl vengiant ilgų pasakų,  šios kultūros pradžią paliksime paslaptyje. O atskleisme, kad truko ji iki 5a. Pr. Kr. Etruskų kultūra geografiniu požiūriu neturėjo jokio natūralaus centro, todėl niekada jie nesudarė bendros valstybės, todėl  miestai buvo atskiri ir mažai vieni nuo kitų priklausė, tačiau juos jungė laisva federacija (apie 12 miestų), o jos  būties priežastis buvo bendras Voltumnos kultas, jai garbinti buvo pastatyta bendra šventykla, kur miestų vyresnieji bei kiti gyventojai sykį į metus rinkdavosi iškilmingoms žaidynėms Voltumnos garbei.

VI a. Pr. Kr. viduryje etruskai jau valdė plačią teritoriją- nuo Pado iki Kampanijos. Šiuo laikotarpiu galia buvo pasiekusi  viršūnę. Vienas iš svarbesnių miestų yra Vėjų miestas, kur gyvavo skulptorių mokykloje, jos mokinys Vulka sukūrė vaizduojamojo meno šedevrą-dievo Apolono skulptūrą, taip pat šiame mieste buvo garsūs architektai, kurie pastatė Kapitolijaus šventovę.

Laidojant nedeginant buvo statomos apskritos patalpos, kuriose stovėjo sarkofagas.Sarkofagas-skiriamasis etruskų meno paveldas, nes čia nįprastai žmogaus figūra būdavo t atskyra skulptūra. Kapai buvo iškalami uolose arba kraunamii iš akmens plokščių. Kapo vidų su išore jungė koridorius, užsibaigiantis durimis, kurios tikra ir simboline prasme siedavo mirusiųjų ir gyvųjų pasaulius. Įmantrios etruskų laidojimo apeigos leidžia manyti, jog etruskų tikėjimas buvo panašus į egiptiečių- t.y. buvo tikėta, jog žmogaus kūnas pomirtiniame gyvenime niekur nedingsta ir yra reikalingas, nes lieka kartu su siela. Visa etruskų laidojimo kultūra rodo, jog etruskai turėjo aukso, dramblio kaulo bei tokių stručio kaušinių, kriauklių iš tolimų kraštų, fajanso žaliavų.

Etruskams religija darė labai didelę įtaką. Daug žinių apie etruskų tikėjimą gauname iš tapytų freskų kapų rūsiuose, raižinių ant dekoratyvinių daiktų ir veidrodžių. Greta pavaizduotų dievybių dažnai parašyti jų vardai, o kartais ir trumpas tekstas. Eruskų tikėjimui buvo būdingas politeizmas, todėl gana sunku suvokti etruskų panteoną, tuo labiau, kad dauguma jų dievybių labai paveikti graikų ir italų kultų. Beje etruskų kultūroje esti  rytų kultūros bruožų. Nors iš esmės  etruskų menas yra savitas, šiurkštokas, bet turintis realizmo, gebantis išryškinti charekteringas detalės.

Kultūros pavyzdžiai:

3.Egejo ir Etruskų kultūros lyginimas

Taigi, jau susipažinome su šiomis abejomis kultūromis atskirai, o dabar pabandysime jungti ir skirti jas, kuriant įvairias sąsijas. Iš esmės tapatumų šiose kultūrose esti nemažai,  netgi iš jų išaugusios kultūros yra tarpusavyje susijusios (turint omenyje graikų ir romėnų meną, kuris neretai yra apjungiamas). Vietinė kultūra, Egipto menas, rytų kultūra ir graikų menas yra tie elementai, kurie tarpusavyje jungėsi įvairiais santykiais ir dažnumais, kurdami atskirai kiekvieną kultūrą. Nustatyti šių elementų santykį neįmanoma ir net neverta bandyti, nes tai ribojasi su atskiro žmogaus matymo galimybėmis, bet galime aptarti plačiau tuos elementus.  Pirmiausia pagalvokime apie  vietinę kultūrą, manyčiau šis matas yra būtent ta priežastis, kodėl išsiskeria kelios kultūros ir nesusilieja į vienumą, nes tautos  mentalitetas, kurio formavimasis priklauso nuo geografinės padėties, papročių, gyvensenos ir genetinės informacijos (ir dar kitų dalykų) lemia tą santykį, t.y. kaip jie priims plūstančią informaciją iš šalies ir kaip ją interprentuos. Egėjo kultūroje išsiskiria 3 atskiros vietinės kultūros, kultūros šaknys siejamos su skirtingomis vietovėmis, todėl natūralu, kad atsiranda savitumai. Kikladų kultūra galbūt labiausiai išsiskiria iš visų minėtų kultūrų, nes jos vietinis mentalitetas sudarė jų meno pagrindą, praktiškai nesimato nei egipto, nei rytų, nei graikų kultūros įtakos, manyčiau jie prie to  nebuvo „priaugę‘, nes jų kultūra gan primityvi, neišvystyti amatai, vyrauja elementari kultinė tematika, o jau tik „beaugant“ir „beišnykstant“  buvo pradedama jausti Kretos kultūros įtaka. Nenuostabu, kad kalbant apie Egėjo civilizaciją jie neretai būna užmirštami, ko niekad nepatiria Kretos kultūra šioje temoje.  Kuri tarp likusių kultūrų, mano galva, yra ryškiausia ir padariusi nemažą įtaką kitoms kultūroms. Galbūt taip atsitiko dėl genialios rytų ir egiptų kultūrų sintezės, matyt tai yra jų asmeninis vietinės kultūros skiriamasis bruožas, t.y. gebėjimas orginaliai ir savitai apjungti  kitų kultūrų žinias. Ir šis jų bruožas tapo graikų kultūros vystymosi pradžia. Nepaneiksime, kad ir Mikėnų kultūra turėjo savitumo Egėjo civilizacijoje, per jų kariško suvokimo prizmę labiausiai perėjo, žinoma, Kretos kultūra, bet ištrynant akivaizdžią Egipto ir rytų kultūrą. Mikėnų mene didelį įspūdį daro metalo gaminiai, tai jų skiriamasis bruožas. Etruskų kultūroje taipogi vyko įvairių kultūrų sintezė, bet čia iš Egipto buvo perimtas labiau mentalitetinis paveldas-tai gyvųjų ruošimasis pomirtiniam gyvenimui. Tam susiliejus su vietine kultūra išryškėja unikali laidojimo kultūra ir, kaip esu minėjus, skulptūriniai sargofagai tampa jų skiriamuoju kultūriniu ženklu. Žinoma, Kapitolijaus vilkė yra kiekvienam žinoma etruskų skulptūra ir būtų galima laikyti ją išskirtiniu bruožu, bet tai tik viena skulptūra prieš krūva sargofagų. Taigi aptarus vietinę kultūrą, pasidaro aiškūs šių kultūrų tarpusavio skirtumai ir tuo pačiu panašumai, iš šio mato išplaukė kitų (Egipto, rytų ir graikų kultūrų) elementų vaidmuo savitų kultūrų kūrimuisi.

Į šias kultūras mes žvelgiame iš didžiulio laiko atstumo. Mes įvardyjom šių kultūrų šaknis, vystymasį ir baigtį, bet iš esmės neegzistuoja reali  kultūros pabaiga, nes ji visada yra vystymosi eigoje,  kaip minėjau kultūros tarpusavyje jungiasi ir įgauna naujas formas, bet pasilikdamos savo bruožus. Tad dėka ilgo laiko atstumo, mes galime įvardyti kaip šios (Etruskų ir Egėjų) kultūros gyvavo per kitas kultūras. Taigi, iš Egėjo civilizacijos išsivystė garsioji antikinė kultūra, ji vystėsi šimtmečiais ir, drįsčiau teigti, kad turėtos kultūros pradmenys buvo atspirties taškas ieškant naujų tikslų menui ( jo prasmės, vaizdavimo būdų) ,o išaugimas iš savo kultūros šaknų ir padarė tokį įstabų ir garsų graikų meną, nors subtilumą ir labai švelnų estetinį pajūtį graikai išlaikė.  Tuo tarpu, daugelio manymu etruskų kultūros vystymasis tapo neatsiejamas nuo graikų meno, jog  romėnų menas buvo formuojamas graikiškos kultūros pagrindu. Tiesa, romėnai perėmė graikų kultūros įpatumus, bet mano nuomone, tai suformavo labai savitą ir įdomią kultūrą. Graikų su romėnais nesumaišysime. Romėnų individualumas, kūrinių suasmeninimas, kitaip realistinis požiūris į meną-tai skiriamasis bruožas paveldėtas iš savo etruskinės kilmės. Tai nekanoninė kultūra, o tokiai nebūti senovės mene yra labai neįprasta, net garsusis graikijos menas vistiek rėmesi į tobulus žmogaus vaizdavimo kanonus, nevaizdavo tikro, gyvo žmogaus. Bet kaip bebūtų graikiškasis menas įsiliejo į romėniškajį, o pastarajį nunešė krikščioniško meno sąstingį. Kuriame taipogi randame primityvių sąsajų su mūsų aptariamomis kultūromis.

Iš esmės nesuklysčiau, jei pasakyčiau, jog tiek Egėjo, tiek Etruskų kultūros yra girdimos pasaulio mene tai mažiau tai stipriau suskambant laiko bėgyje. Tai, kas buvo atrasta ir išgyventa šių kultūrų, mes niekada nesugebėtume iš esmės pamiršti ir atsieti nuo kultūros vystymosi.

Parengė: Justina Skučaitė

Klaipėdos skulptūrų parko šaknys 2011

 Sveiki,  šiandiena norėčiau pakalbėti apie labai svarbią miestui vietą, kurią jūs visi tikrai žinot, kurioje esat buvę ir galbūt, kaip ir aš, susimąstę  apie tos vietos praeitį, dabartį ir ateitį, nes laikas šiai vietai suteikė istorinę, kultūrinę ir socialinę plotmę ne tik miesto, bet ir šalies kontekste. Taigi, ši paslaptinga vieta yra Klaipėdos skulptūrų parkas, kitaip Martyno  Mažvydo parkas.

Kodėl prasminga kalbėti  apie šį parką būtent dabar ir su jumis, atsakyti yra labai paprasta. Taigi, miestą kuria ir vysto jame gyvenantys žmonės ne tik veiksmais, bet ir mintimis, t.y.  savo požiūriu į rūpimus kraštui klausimus, o dabar viena iš aktualiausių dilemų miestelėnams yra Skulptūrų parko ateitis, todėl ir svarbu trumpai supažindinti jus su šios vietos praeitimi, kad iš dabarties taško mintimis jūs galėtumėte formuoti parko likimą.

Pirmiausia reikia įsitikinti, kad ši vieta tikrai yra reikšminga miestui. Ir pradėkime nuo to, jog šis kraštas buvo pastatytas ir vystomas vokiečių (prūsų) ir  jų 1820m  įkurtos kapinės, kuriose ilsėjosi pasitraukę miestelėnai,  atėjus sovietmečiui, tapo  nepaneigiamas  miesto kilmės simbolis, ką okupantai norėjo sunaikinti ir ištrinti iš atminties.  Jiems neužteko tik sugriauti vokiškus miesto užrašus, nuniokoti antkapius, jie norėjo iš pašaknų tiesiogiai išrauti vokiškas miesto šaknis. Pasak įvykio liudytojų, buvo žadama iškasti visas kapines, ten įrengiant namus su požeminiais rūsiais. Kitaip sunaikinti mirusiųjų palaikus negrįžtamai. To, Lietuvos inteligentija, negalėjo leisti. Ir jie nusprendė, kad šią, gelmėse glūdančią kultūrą, jie gali išgelbėti tik pasėjus  naują kultūrą, ir taip gimė idėja įkurti Klaipėdos skulptūrų parką. Buvo surinkti geriausi to meto šalies skulptoriai, pasamdyti meistrai, ir užsakyti įrenginiai, kad kuo greičiau, neužmirštant kokybės, būtų sukurtos skulptūros išsaugančios kapines. Tai buvo įgyvendinta per rekordiškai trumpą laiką , Smiltynės skulptorių simpoziumo metu. O žiniasklaidoje pasirodė daugybė giriančių ir vertinančių aukštą šių skulptūrų meninę vertę straipsnių, keli žmonės tiesiog okupavo laikraščius savo recenzijomis prisidengdami svetimais vardais ir slapyvardžiais, tam kad užkirstų kelią sovietinei valdžiai sustabdyti ir kritikuoti šį projektą. Taigi būtent tokiu būdu, inteligentija laimėjo kovoje kultūra už kultūrą. 1977m.   Senosiose miesto kapinėse buvo atidarytas  Klaipėdos parkas. Parkas, kuris buvo tikslingai kuriamas siekiant ne meno aukštumų, o išgelbėti giluminę šios vietos dvasinę ir  istorinę plotmę, neleidžiant išdarkyti mirusiųjų ir ramybės. Parkas, kuris savyje talpina tiek vokišką kilmę, tiek Lietuvos kultūrinį laimėjimą sovietmečiu. Parkas, kuris tapo atokvėpio ir nusiraminimo vieta mieste. Parkas, kurio likimas, atgavus Lietuvos nepriklausomybę, atsidūrė mūsų miestelėnų rankose.

Kadangi, parko tikslas buvo išsaugoti kapines ir dabar jas galima atkurti, gyventojai svarsto ar  palikti skulptūrų parką, kuris neturi didžiulės meninės vertės, ar  geriau perkelti skulptūras kur nors kitur tam, kad rekonstruotume atgal  senąsias kapines  pagal išlikusius planus ir sugrąžinti išsaugotus antkapius į jų pirmines vietas, o gal tiesiog  šiuos kultūrinius klodus tarpusavyje integruoti, neatskiriant vienas nuo kito, nes per  pora dešimtmečių ši vieta tapo vientisu kultūriniu simboliu, bylojanti apie Klaipėdos Ir Lietuvos praeitį, kur skulptūros įgijo  ne įprastą meninę vertę, o tautos savimonės ir dvasingumo reikšmę, kuri būtų prarasta perkeliant skulptūras į kitą vietą, nes tik kontekstas suteikia  joms prasmę.   Tokios variacijos dabar sukasi miestelėnų galvose kalbant apie Klaipėdos skulptūrų parko likimą.

Tai gi, kaip būtų teisingiausia pasielgti šiuo atveju? Į šį klausimą turėtume atsakyti kiekvienas sau asmeniškai, kitaip tariant susipažinus ir turint omenyje vietos praeitį iš dabarties mes galime žvelgti į ateitį, o būsimų diskusijų  apie parką metu  turėti aiškų savo požiūrį. Kuris neįmanomas be įvardyto istorinio vietos konteksto,  nes jis byloja, kad ši vieta mums simbolizuoja dvasingą  Lietuvos kultūrą, kad ji nuo savo atsiradimo turėjo ramybės teikimo gyventojams paskirtį . Tad kuriant parko ateitį siūlyčiau pagalvoti apie kultūros šaknis, ar verta vėl jas rauti ir persodinti ten, kur jos nebe prigis, o esamoj dirvoj atsodinti tai, kas jau auga.

Nuotraukos autorė: B. Penkutė

"Kad visada surastum savo uostą..."

Iš „Kelionė į Londoną“

(2005.04.08-2005.04.10)

Penktadienis

~7-6h Lietuvos laiku

„Pirmas kartas“

Jis buvo nuostabus! Ir tebėra, nes jis vis dar tęsiasi! Manau, kad man viskas dar prieš akis – nusileidimas juk daug baisesnis. Ak, kad tu pamatytum, ką aš matau čia – danguje, paneigus traukos dėsnius. Balti debesys atrodo lyg cukraus vata, niammm... Juos skiria nuo dangaus skaisčiai "rūžava" linija Rytuose, matyt, tai nuo saulės, ji kyla dabar, arba mes kylam.

NUO PRADŽIŲ; visko neverta pasakoti (kaip aš patekau į oro uostą, ką ten veikiau). Svarbiausia, ta akimirka, kai įlipau į autobusą, o jis mus privežė prie lėktuvo, kur ir prasidėjo visų  pradžių pradžia. Vieniems - darbo reikalų tvarkymo kelionė, kitiems gal ir pabėgimas, o man – atostogų pradžia. Naujų įspūdžių ir nuotykių...

<...> atėjo stiuardesė ir padavė skanų maisto komplektą, kuris padvelkė „makdonaldu“. Pasidariau sumuštinius, kurie priminė stovyklas <...>

... susiradome su Jurga vietas ir pasiruošėm skrydžiui. O svarbiausia - pakilimui. Prašneko lėktuvo pilotas, kuris informavo apie būsimą skrydį. Vėliau, išgirdom moterišką balsą, kuris sklido iš garsiakalbių. O lėktuvo priekyje, ženklus mums rodė stiuardesė.

Ir štai – ėmėm kilti!  Šiurpuliukai perbėgo visą mano kūną, lėktuvas dažnai pakeisdavo savo padėtį. Tai horizontaliai, tai iškėlęs dešinį sparną, tai snapą, snapą dažniausiai iškeldavo...

Kartu baisu ir kartu ne... Žinai, kad nenukrisi, bet manai kad taip. O kai tu slysti, o su tavim kartu ir kėdė, tai priverčia širdį nubėgti į pakulnius... Ech... negaliu nupasakoti, nes tai jau praėjo, nes nerasiu žodžių, bet tai buvo fantastiška!

KĄ TIK praskridome salą. Nežinau, kas ten buvo, bet grįžus bandysiu išsiaiškinti. Žinot, iš viršaus, Lietuva ir ta sala, atrodė vienodai. Sudaryta iš žalių, gelsvų, chaki lopinėlių, simetriškai. Nors Lietuvoje žalių lopinėlių buvo daugiau, bet abu tolygiai nepakartojami.

Debesys atrodo iš viršaus tokie bejėgiai, lyg kalnai, stovi ir viskas.

Kad suprastum, kokiu greičiu aš skrendu (nors žiūrint pro langą, rodos, 1 žingsnis per minutę), pasakysiu ką aš pamačiau – laivą, plaukiantį jūra. Palyginus, kaip prieš tai atrodė namai, spėju, kad tai kruizinis (didžiulis) laivas. Paskui jį driekėsi milžiniški purslai, bet jis nejuda! Gal po 10-ties sekundžių, purslai pasikeičia, o laivas nei krust!

WTF 2013

WTF 2013

Tai gi, mieli buvę/nebuvę/pražuvę, papasakosiu jums pasaką kaip mergaitė iš rajono nuvažiavo pirmą kartą į rimtą festivalį. Kadangi ji už tvoros, nes be poros, nusprendė nulėkti į viena balių pievose, kuriame renkasi sostinės bernai ir mergos. Žinoma, iki tos tvoros irgi jai nebuvo lengva atjoti. Kodėl? nes ji supainiojo šalies sostinė su raumenų sostine. O ji labai įdomi, todėl aš jai skirsiu visą pastraipą.

Na gi, išlipusi treningų sostinėje, mūsų kaimietukė, pagalvojo, kad festivalis ne 103km, pasukus link Raguvos, Vėjeliškėse, o pačioje rajono sostinėje. Vėl gi, Kodėl? O todėl, kad visas miestas skendė pusiau pankų muzikoje. Matė ji aplinkui keistų, ne tokių kaip pas ją kaime bernų besišlaistant, tai pagalvojo, kad čia šalies sostinės bernai, kadangi panelių aplinkui nebuvo, ji užkalbino normalų vaikiną, kol kalbėjo, pamatė, kad ji jau kompanijos centre, tai išsigandus ėmė bėgti link pankų, pamatė, kad ten visi iki šešiolikos ir grįžo į stotį. 20:00. Padėtis jau tokia: stoties pakeleiviai nieko nėra girdėję apie festivalį wtf ir niekas nežino Vėjeliškių. Sako, geriau tu grįžk į savo rajoną sostinėje, nes kai sutems-nebegrįši niekur, sako, žėk, matai jau bernai krosus pradėjo bėgiot. Per 25 min ji pamatė, kad oficialiai stotis dirba iki 19h, kaip ir kačių kepyklos. Bėt lėmė likimas, kad atsirado du džentelmenai, vienas pasiūlė su mikroautobusiukų ją pavešti nauju keliu už 25lt, kuriuo niekas nevažiuoja iki Vėjeliškių, o kitas džentelmenas, taksistas, už 50lt iki vietos. Panelė pasimetė. Apsidairė ir užkabino moters akis, toji pasakė, kad čia yr aparatas, kuris suteikia svečiam informaciją apie vietos transportą, mergaitė, iš informacijos norintiems skrist, nieko nesuprato, bet, dėkui Dievui,  taip besiderinant 20:20 atvažiavo paskutinis ekspresas į Vilnių per Ukmergę, kadangi ji studentė tai už 8lt iki Ukmergės ją sutiko pavežt. Ji ir sutiko, nes Ukmergėj jos babcės gimtinė. 20:25 pajudant autobusui ji pasuko vienam iš festivalių šoferių, jis sutiko ją paimti.Tai tiek apie prapisučių miestą.

20:40 Posūkis link Roguvos, kaimietė sutinka Vilniaus centrines, kurios irgi be poros, jos daugiau žinojo kas čia per wtf. Sakė alkoholis neribotas, gera muzika ir gera kompanija, miesteliai saugūs. Prasidedant cigarečių apsimainymui atvažiavio jų šoferis, bevažiuojant jis ir paaiškino, kad viską juodai tikriną ir kad tenais galiojo kažkokie socialistiniai talonai, kuriuos gauti reikia blato arba kapeikų. Kadangi nei rajonine, nei centrinės neturėjo nei sudilusio skatiko, galvojo padės šypsena. Bet kaip sakant apsaugininkai ne tie patys, kuriems jos akutes pratusios merkti, net gi sakyčiau, tokių iš vis bernelių retai mačiusios, tai nieko neišėjo. Bet kas mokamai, kas nemokamai (o beveik visi nemokamai), bet visi praeina, nes visi žino kur eina.

Va gi, netikėtai, bet mūsų kaimietukė parėjo, ji galvojo, kad ten bus kaip press, bet pasirodo ji organizer tapo, vardan to ji nesutiko papasakoti kas ten per virtuvė (nes ji ne vegetarė ir jai mėsa skaniau), nei džiauti skalbinius prieš visus (nes pagal ženklus nieko nerasdavo), o, tarp kitko, miestelių ji iš vis nerado, nes ten vienas didelis kaimas, kur spjausi ten muzikantas. O kas galvoja važiuoti i wtf kitais metais, mūsų pašnekovė siūlo susirasti draugą, kuris paglobotų ir paaiškintų nuo pat pradžių kaip čia vietiniai machalinasi.

 Na ką, pabaigos žodis būtų toks: balius baigtas, tūsas prasideda. O festas sesiją išlaikė taip, kad informatikas palaikytų tai Paskalio kalba.

Vitražo magija 2010

Vien šios technikos pavadinimas – VITRAŽAS, sukelia keistus ir malonius jausmus. Galbūt tai tik asmeninis įspūdis, kaip žodžiai: JŪRA, BANGOS, VĖJAS- kitiems galbūt neatrodo magiški, o man jie suvirpina sielą, aš gaudau šiuos žodžius skriejančius ore, o žmonės, kurie ištaria tuos garsus pasidaro tai akimirkai artimi, nes rodos, jog jie suvokia, kas slypi už tų garsų.

Galbūt tai tik iliuzija, galbūt. Galbūt ir išgirdę žodį  VITRAŽAS, retas jį išvysta akyse, prisimena krentančius jo atspindžius ant baldų, oro, žmonių-visą keliantį jo virpesį erdvėje,  kuris įsismelkia į viską. Mintyse  dabar išlenda Kazio Morkūno darbai monumentalūs, viešoms ir rimtoms įstaigoms, o tie individualūs, kavinėse ar kitoje poilsio vietose, kur stiklo luitai nieko negądina, atvirkščiai, prisipildę šviesos spinduliuoja gyvybę ir tą neįvardytą jausmą, kuris sukuria visą erdvės pulsavimą viduje ir išorėje.

Į galvą atkeliauja ir netikėtai sutikti vitražai mokyklose, universitetuose, ligonėse, kurie dažnai būna užgožti pastatų šaltumo, žmonių problemų ir ligų, o dar liūdniau, kai suabejoji ar į juos nors kartą dienoje smelkiasi šviesa, ar jie nors kartą gali savimi užpildyti viską aplink ir ištirpdyti šalia esančią slogią aplinką. O jei negali, tai kalti sodininkai, kurie nesusivokę pasodina medžius, kurie pasmerkia vitražą būti šešėlyje, ir kiti meistrai nepagalvoję apie vitražą. Bet baisiausia jei vitražistas, kurdamas savo darbą gali padaryti tokią nuodėmę ir nepagalvoti kam, kur, kodėl, su kuo (ir dar daugybe ???) jo vitražas bus. Net nelabai tikiu, kad žmogus, kuris yra meistras, turėdamas galimybę padovanoti vitražo magiją, kurią pats geba sukurti, apie tai nepagalvos.

Bet galime pažvelgt ir į kitas technikas, kaip skulptūra, kuriai kaip ir vitražui labai svarbi erdvė kurioje ji yra. Jei paveikslas gali keliauti per daugybę sienų įvairiausiose pasaulio vietose ir jis nepraras savo prasmės, nes visa paveikslo mintis dažniausiai yra įreminta tarp keturių kraštinių, tai nei vitražo neperdėsi į kitą langą, nei skulptūros nepratauksi kur į šoną, nes jie kurti būna tik tam vienam konkretaus pastato langui arba tik tai aikštei ir net pažymėtoje vietoje ir tik tam tikru kampu. Skulptūros žvilgnis ne kiauras, labai svarbu į kurią pusę jis žiūri, nes tai paaiškina kartais daugiau negu forma. Bet štai Klaipedoje stovi K. Kisielio skulptūrą „Žvejys“, o tas žvejys net į marias nežvelgia, ką kalbėti apie jūrą, klausimas kodėl? Kodėl nusisukus? Ir pasirodo, kad šis žvejys turėjo stovėti Šiaurės rage stilizuotų bangų ir marių fone, bet deja gulėjo prie Vilniaus ir Klaipėdos tvorų, kol galiausiai surado vietą prie Danės krantinės, bet kad jei kažkas ne taip, niekas nepaneiks, nes ji ne ten turėjo būt, jos prasmė buvo išimta iš konteksto. Kaltas neapdairumas, kurį turi kiekvienas žmogus, net ir vitražistas gali turėti tai.  Bet nereikia į tuos pavyzdžius kreipti dėmesį ir bendrinti. Todėl man vitražas magiškas, o kad būna ir nelaimėlių, tik parodo, kad ši magija nelengvai sukuriama. Tad grįžkime prie jos...

Gerai atsimenu, kai praeitą pavasarį, prasidėjus konsultacijoms dėl stojamųjų į VDA, mane konsultuoti paskyrė doc. B. Bružą -vitražistą. Po pirmos konsultacijos man pasiūlė bent pora valandų pasedėti Šv. Onos Bažnyčioje, pagalvoti apie vitražą, o veliau per savaitę sukurti  vitražo ansamblio eskizų išsirinktai erdvei. Nors ir ketinau studijuoti vitražą, nebuvau bandžius jo kurti, ir negalvojau, kad reikia man čia dabar sėdėti kažkokioj bažnyčioj, maniau, kad tai paprasčiausiai piešiniai ant langų (nors ir gražūs) ir tikrai sugebėsiu pakurti jų. Taigi, išsirinkau Keltininkų namą Klaipėdoj, kur dabar esti prašmatnus restoranas-viešbutis, pripaišiau eskizų pastele, kurie man atrodė labai vitražiniai, tiesiog nuostabūs. Tad po savaitės nulėkiau į konsultaciją, kurios metu vyko 2 vitražo kurso peržiūra, dėstytojas pasiūlė sudalyvauti peržiūroj ir po to aptarti mano darbelius. Tad ėmiau žvelgti ir klausytis. Nustebau, sumišau ir išsigandau, nebenorėjau rodyt savo eskizų, man buvo gėda dėl savo aklumo, neieškojimo ir neįsigilinimo, bet visgi parodžiau. Pamatęs mano eskizus, Bronius šyptelėjo ir pradėjo pasakoti apie vitražą. Apie tai, kad kuriant vitražą reikia pagalvoti kiek ir iš kur saulė teka. Lietuvoj, kur tiek mažai saulėtų dienų, daug žvarbaus oro, reikia stengtis daryti vitražus šviesius ir šiltus, kad netamsintų ir taip tamsių dienų. Reikia pagalvoti ar kris ryto, dienos ar vakaro šviesa ir kokią nuotaiką nori kurti šioms paros dalims. Reikia pažinti ir pastatą iš pašaknų, kokia jo istorija, koks vaizdas matomas pro langą ir koks veiksmas ten vyksta, nes vitražas negali iškristi iš erdvės ir laiko, jis turi pratęsti ir papildyti tai. Apie tai, kad jis turi įprasminti tik tą išsirinktą erdvę, kalbėti apie ją, ir kad niekas negalėtų nesudvejoti, jog jis nėra sau skirtoje vietoje ir pan. Po konsultacijos supratau, jog sprendimas studijuoti vitražą yra pats geriausias mano gyvenime, jog viduje esantis susižavėjimas juo išsilaisvino ir užbūrė mane. Noras pažinti vitražą ir kurti jo magiją negali palikti manęs taip lengvai, nors ir dabar tai atrodo kaip sudaužyta vaikystės svajonė.

Būta ir daugiau pokalbių su šio amato meistrais, bet neverta jų minėti, kai pastarasis nusako tiek, kiek reikia.  O tai, kad vitražo technikų yra daugybė, jog jis apšviečiamas gali būti įvairiai būdais , ir jis gali virsti skulptūra-per daug žemiška. Nes natūralu, jog žaidimas stiklo gabaliukais gali privesti prie įvairiausių rezultatų. Jog ieškoma naujų stiklo sujungimo technikų ir kad pats stiklo storis, plotis ir jo skaldymas sukuria kažką naujo. Visa tai per buitiška kalbant apie vitražą, juk vitražas tai kūrėjo šviesos paieška, visomis prasmėmis.  Galbūt todėl apie vitražą taip mažai esti rašytinių šaltinių (palyginus su kitomis išraiškos priemonėmis) , nes vien pagalvojus apie vitražą norisi nutilti ir leisti kalbėti jam pačiam, nes jis kalba pačia jautriausia viską apimančia kalba.

Čia reikia sustoti ir išlysti iš vitražo kerų ir šiek tiek prisiminti jo istoriją. Ji gan mįslinga, kažkas sako, kad jis atrastas buvo Egipte ir Romoje (nors tikrai nežinau kiek dabar gyvų žmonių matė tokio senumo vitražai). O dažniausiai girdime, jog šis stebuklas yra romanikos išradimas, galbūt buvo išrastas jo atgimimas, kurio metu jis suklesti ir kurį galime pamatyti dabar.

Tad koks gi buvo vitražas romanikos laikais? O jis buvo teikiantis ypatingai paslaptingo žavesio bažnyčių vidui savo giliais ir sodriais tonais. Siužetai buvo bibliniai (kūriniuose buvo perteikiama bažnyčios doktrina), puošti augalinių ir geometrinių ornamentų juostomis, buvo naudojami visi antikos raštų pavyzdžiai. Dailininkas galėjo atsisakyti bet kokios erdvės iliuzijos ar dramatiško veiksmo ir komponuoti figūras pagal ornamento principą, o grįžimas prie paprastesnių vaizdavimo būdų suteikė laisvę eksperimentuoti-bandyti sudėtingus komponavimo (jungimo į visumą) būdus. Vitražai nušvito liepsningos raudonos ir gilios žalios spalvomis, o tai liudija, jog viduramžių menininkai vykusiai pasinaudojo savo nepriklausomybe nuo gamtos. Ne kas kita, tik laisvė neimituoti gamtos pasaulio, suteikė jiems galios reikšti pasaulį savo sodriu koloritu. Vitražas, kaip meninė priemonė, įsitvirtino kūrybos pasaulyje romanikos laikais.

Baigus romanikos epochai vitražas savo gyvenimą tęsia gotikoje, kur jis suklesti.  O suklesti todėl, kad gotikoje triumfuoja arfitektūra, o jos simboliu tampa langai, begalės langų, kurie užpildomi stikline magija, kuri pripildydavo erdves spalvingu pusšešėlių virpėjimu ir spindėsiu. Jautrus šviesos virpėjimas-tai gotika. Todėl ir viduramžių mąstytojai savo veikaluose plėtojo šviesos sampratą-šviesa mistikų ir neoplatonikų raštuose buvo dvasinės tikrovės metafora. Jie kūrėjo grožį pagrindžia kaip šviesos versmę. Dėl šios priežasties vitražai gotikinėse bažnyčiose turi ypatingą prasmę. Pro vitražus besiskverbianti šviesa yra grožio ir sykiu būties šaltinis. Spalvoto stiklo gabalėliai, sujungti švininiais arba alaviniais rėmeliais, taip sumaniai sudėlioti, kad spalvų ir šviesos dermių efektai pasiekia maksimalią išraišką. Šie švytintys kaip brangakmeniai paveikslai pripildo katedros vidų nežemiškos šviesos ir tai yra nepakartojama vitražo magija, kuri išstūmė tapybą tame laike.

  Priešingai negu romaninio pastato statytojas, mėgęs tamsos priedangą, gotikinės architektūros kūrėjęs visus savo techninius įgūdžius skyrė tam, kad bažnyčią užlietų šviesa. Jis lubas kėlė aukštyn. Norėdamas sugauti kiekvieną saulės spindulį, jis kiek įmanoma plonino sienas, atvėrė visą įmanomą erdvę ir ją įstiklino. Kur struktūra reikalavo sieną paremti, jis statė ją su kolonomis ir arkomis, kurdamas nėrinių sluoksnio įspūdį. Priešingai nei masyvus, uždaras ir izoliuotas romaninio sienų įspūdis, gotikos rūbas trapus, peregimas ir šviesus, apgaubiantis bažnyčią neapčiuopiama skraiste. Architektų idealas buvo dabar bažnyčia, statoma panašiai, kaip mes dabar statome šiltnamius. Tik jie neturėjo plieninių rėmų ir geležinių sijų – tekdavo daryti jas akmenines, o tam reikėjo daugybės kruopščių apskaičiavimų. Menininkai stengėsi, kad mes pajustume jų sumanymo drąsą ir džiaugtumės ja. Stovėdami po gotikinės katedros skliautais, privalome suvokti sudėtingą spaudimo ir tempimo sąveiką, dėl kurios laikosi visas aukštai iškilęs skliautas. Čia nėra plikų sienų nei masyvių kolonų. Visas vidus atrodo iš plonyčių spindulių ir nerviūrų išpintas, jų audinys gaubia skliautą, paskui krinta navos sienomis žemyn, kol susirenka ties kolonomis, primenančiomis akmeninių vytelių ryšulį. Net langai apskleisti susipynusiomis kiauraraščio linijomis, vadinamomis ažūru. Šių bažnyčių sienos nebuvo nei šaltos, nei atstumiančios. Jas sudarė langų vitražai, kurie spindėjo, nelyginant nusagstyti rubinais ir smaragdais. Auksu žibėjo kolonos, nerviūros ir ažūrai. Čia neliko nieko, kas sunku, žemiška, banalu. Į tokią grožio kontenpliacija paniręs tikintysis pasijusdavo tarytum priartėjęs prie anapus daiktiškojo pasaulio plytinčios karalystės paslapčių.

Ir visa tai buvo daroma tyčia, nes Gotikai rūpėjo prasmė. Keistos romaninių bažnyčių figūros galėjo būti skulptoriaus užgaida, o gotikos architektas, skulptorius ar stiklius nesitenkindavo tik jausmų žavesiu, bet visada rūpestingai išreikšdavo prasmę ir mokydavo. Gotikos menas buvo mokymo forma. Viduramžių dailininkai ir jų patarėjai teologai pervertė Senojo ir Naujojo Testamneto puslapius bei šventųjų gyvenimų aprašymus, ieškodami personažų ir istorijų, kuriuos galėtų atvaizduoti akmenyje ir stikle. Šie Biblijos siužetai ir šventųjų biografijos, papildanty  s temas iš teologijos, moralės, kasdienybės ir gamtos gyvenimo, suformavo atskirus ciklus ar grupes, paklūstančias savo tradicijoms. Šiuolaikinis meno istorikas gali išskirti vieną šių ciklų, tyrinėti jo įvaizdžius įvairiose bažnyčiose ir įžiūrėti prasmę, ir tai visame bažnytinio meno pasaulyje leido iš naujo atrasti bendrąją ikonografinę kalbą. Tam tikri atributai ir ženklai turėjo specialią prasmę. Pavyzdžiui, kryžius, uždėtas ant nimbo, žymėjo arba Kristų, arba Dievą Tėvą. Basa pėda rodė arba apaštalą, arba vieną iš Dievo asmenų. Apaštalas Petras paprastai vaizduotas tankiais plaukais, trumpa barzda, laikantis keletą raktų, o apaštalas Paulius – praplikęs ilgabarzdis ir paprastai laikantis kalaviją. Beraštis galėjo šiuos ženklus skaityti kaip raštų personažus ir suprasti katedrų skulptūrą bei vitražus. Ikonografija buvo kalba, kuria menininkai lotyniškajame krikščionių pasaulyje mokė žmones. Perteikti tikrąjį tikėjimą ir gerą elgesį buvo pagrindiniai tikslai, dėl kurių Viduramžių dailininkai kūrė savo personažus.Mokydami moralumo, gotikos dailininkai dažnai alegorizuodavo dorybes ir joms priešingas ydas bareljefų figūromis, kurias regime Paryžiaus, Amjeno ir Šartro katedrų vakarų fasaduose.

 Taigi, gotika ir romanika buvo palankūs vitražui, o kas  vyko renesanso laikotarpiu? Ogi ėmė plisti tapyti vitražai, pagausėjo siužetinių, iliuzinių kompozicijų, o atėjus baroko ir klasicizmo epochoms vitražo menas sunyko, tam kad atgimtų. Tai įvyko 19 a. II pusėje-20a. pradžioje, nuo šio laikotarpio, kaip ir visam mene, buvo pradėta plėsti vitražo technikos suvokimas, jis įgavo daugybę naujų formų, kurios toliau plečiasi, nors ir mažame dailinkų rato rankose.

Rašinėlį pradėjau nuo Lietuvos vitažo, šokau ant pasaulinės jo pradžios, o dabar norėčiau nušokti atgalios prie Lietuvos vitražo istorijos. Ji siekia XV-XVIa ir siejama su Stiklių gatve (ir netgi iki šiol ten esti stiklo manufaktūra), kuri buvo prekybos stiklu ir jo dirbiniais centras, ji aprūpindavo savo dirbiniais kaimynines šalis, nors švininiai vitražai Lietuvą pasiekdavo iš vakarų europos, o statant bažnyčias plušėdavo Čekijos, Italijos, Prancūzijos mesitrai. Nepaisant to, pasak dabar dirbanačio Stiklių manafaktūroje meistro, Lietuvos vitražas turėjo savo stiklo gamybos techniką, kurios nėra išlikusios iki šių dienų, kaip pavyzdys galėtų būti raudonas-žalias stiklas, jo spalva priklauso nuo apšvietimo, jis tampa arba žalias arba raudonas, tokio stiklo liko Lietuvoje tik saujelė ir net jam net deimantai negalėtų prilygti, nes nežinoma kaip būtų įmanoma jį pasigaminti vėlei. Baisu, jog ir daugiau paslapčių gali nugarmėti į nežinią, nes vitražas Lietuvoje neužima tos vietos, kurią turėtų užimti, juo per menkai domimasi, o studijuoti šį amatą kiekvienais metais verktinai vis mažiau žmonių pasirenka. Iš esmės, Lietuva tūrėtų laukti trečiosios vitražistų kartos, kuri kaip ne kaip formuojasi.

Kodėl trečiosios? Visgi nors vitražas gyvuoja Va. Lietuvoje, bet ryškiausia autorinė pradža siejama su XX a., kai iš Paryžiaus grįžęs S. Užšinskas  Kaune įkūrė pirmąją vitražo mokyklą, kurioje išugdė A. Stoškų ir K. Morkūną, pastarieji išleido K.Šatūno, G.L.Baginskienės, B.Bružo, A.Dovydėno, E.Valiūtės, E.Markūno, E.Utarienės vitražistų kartą, o dabar jie per įvairias ugdymo priemones ugdo naują kartą, kuri, kiek man teko matyti, yra gan perspektyvi gabių žmonių saujelė.

                             Nuoširdžiai viliuosi, jog ta saujelė ir toliau nersis į vitražo magiją, nes jei ne jie, kas daugiau?

Parengė Justina Skučaitė

Highest art in galaxy & Gaila

     Man gaila, kad nėra vietos, kur gali pasislėpti. 

                Man gaila, kad tada slėpiesi visur.

                Man gaila, kad pasislėpiu tik kaip strutis.

                Man gaila, kad negaila dažų.

                Man gaila, kad negaila laiko.

                Man gaila, kad negaila savęs.

                Man gaila, kad negaili savęs.

                Man gaila, kad negaila gailėti.

                Man gaila, kad pirmi žodžiai apie tapyba buvo :

                “Žiūrėk, kokia gera tavo paletė ir koks šūdinas tavo                       paveikslas“.

                Ir kad jam nebuvo gaila manęs...

Erdvė ir žmogus

LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS

UGDYMO MOKSLŲ FAKULTETAS

DAILĖS KATEDRA

Justina Skučaitė

ERDVĖ IR ŽMOGUS

Aprašas

Vizualiųjų menų studijų programos kūrybinis tiriamasis projektas

Dailės kryptis

Vadovas(-ė): prof. Ričardas Bartkevičius

Vilnius, 2015

TURINYS:

ĮVADAS / SUMA

ABSTRAKCIJA / 3

1.1.  Aliejinė kreidutė ir akrilas / 3

1.2.   Flomasteriai (žodinė abstrakcija)/ 3

1.3. Akvarelė ir degintas popierius / 9

IŠ VISO: 15

 LINIJINĖ ERDVĖ / 6

2.1.Ant servetėlės / 11

2.2. Juodas markeris / 7

2.3. Pieštukas / 10

2.4. Retušuotas pieštukas / 4

2.5. Baltas korektorius, tamsūs lapai / 8

2.6. Tušinukas / 5

IŠ VISO: 45

MOKINUOSI PIEŠTI/ 14

3.1. Dėžutės pamoka / 8

3.2. Lankstytas popierius / 6

3.3. Tonai / 3

IŠ VISO: 17

PORTRETAI / 4

 4.1. Alaus kolonėlėje / 15

 4.2. Paroda „Herojos“ / 11

 4.3. Pieštuku / 6

 4.4. „Tauta“/ 19

 IŠ VISO: 51

5.   SPALVOTA ERDVĖ / 5

 5.1. Akvarelė / 3

 5.2. Aliejinė pastelė su/be akvarelės / 8

 5.3. Flomasteriai / 7

 5.4. Švitrinis popierius ir pieštukai / 6

 5.5. Studija / 6

 IŠ VISO: 30

SUMA: 141

                        ĮVADAS

                                     Kūrybinio projekto tema „Žmogus ir erdvė“ sykiu atrodo aiški ir suprantama, bet kartu plati, leidžianti pasireikšti asmeninei dailininko laisvei, požiūriui. O tai, mano manymu, ir yra kertinis vizualiųjų menų mokymosi aspektas. Kai  lavini profesinius įgūdžius per savo asmeninę stilistiką, ypač kai sieki savo kūryba sukelti pozityvias emocijas, atskleisti spalvų ir kasdienio pasaulio grožį, tada ši tema tampa tobula. Nes ji „leidžia“ atmesti bereikalingus samprotavimus apie gyvenimą ir „nepyksta“ kai tiesiog stebi ir fiksuoji savo aplinką, be nusistatymo ir demagogijos.

                                     Taip pat, studijuojant žmogų ir erdvę, gali išsikelti sau daugybę skirtingų uždavinių, ir lanksčiai juos keisti, neišeidamas iš sau išsikeltos tematikos. Todėl pasirinkus šią temą, išbandžiau įvairias taktikas, pvz. skyriau laiko tiek piešimo įgūdžių lavinimui, ieškojau naujų spalvų derinių, gilinausi į portretą, ir galiausiai eskizavau  kavinėse, baruose, studijoje, kai žmogus jau yra aplinkoje. O  tai kuriuos eskizus išdidinau ir "bandžiau  suvaldyti“ naują kvadratūrą.

                                     Kadangi,  realiam gyvenime klysti, kartais baisiai neprotinga ir skaudu, šioje studijoje aš leidau sau  klysti, neklausydama nieko. Juk lapo popierius ant tavęs nesupyks ir nieko blogo tavo artimiesiems nenutiks, jei jo nosis piešinyje bus kiek sulūžus. Tad galbūt todėl darbai bendrajame meno kontekste neatrodo drastiški ar „super“ eksperimentiniai, bet niekada  man  tai nebuvo svarbu.  Bent popieriuje aš noriu išlikti savimi, lėta ir besigrožinti pasauliu. Neapsimesdama, kad viską žinau ir moku. Nesilygiuodama į „Grand“ dailininkus, kurių ir taip negaliu pamiršti, kaip visų mylėtų vaikinų. Ir galiausiai, juk neskubėdamas būsi pirmas.

                                     Tad peržvelgus šio semestro darbus pastebiu kaip nenorėdama keistis, keičiuosi. Kaip neeksperimentuodama, atrodau naujus dalykus. Mažus, bent man svarbius. Konkrečiau, tai praplėčiau savo balto korektoriaus naudojimo galimybes, sustiprėjo linijinis piešinys, kuris man niekada nesisekdavo, šiek teik pakito portretai ir naujai grįžau į senai paliktą „Vienožinskišką“ tapybą.

                                     Tačiau, tikriausiai, šią temą galėčiau tyrinėti dar daugybę  metų. Iškeikiant, bet sugrįžtant. Ir nežinia, ką dar  joje atrasčiau.