Erdvė ir žmogus

LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS

UGDYMO MOKSLŲ FAKULTETAS

DAILĖS KATEDRA

Justina Skučaitė

ERDVĖ IR ŽMOGUS

Aprašas

Vizualiųjų menų studijų programos kūrybinis tiriamasis projektas

Dailės kryptis

Vadovas(-ė): prof. Ričardas Bartkevičius

Vilnius, 2015

TURINYS:

ĮVADAS / SUMA

ABSTRAKCIJA / 3

1.1.  Aliejinė kreidutė ir akrilas / 3

1.2.   Flomasteriai (žodinė abstrakcija)/ 3

1.3. Akvarelė ir degintas popierius / 9

IŠ VISO: 15

 LINIJINĖ ERDVĖ / 6

2.1.Ant servetėlės / 11

2.2. Juodas markeris / 7

2.3. Pieštukas / 10

2.4. Retušuotas pieštukas / 4

2.5. Baltas korektorius, tamsūs lapai / 8

2.6. Tušinukas / 5

IŠ VISO: 45

MOKINUOSI PIEŠTI/ 14

3.1. Dėžutės pamoka / 8

3.2. Lankstytas popierius / 6

3.3. Tonai / 3

IŠ VISO: 17

PORTRETAI / 4

 4.1. Alaus kolonėlėje / 15

 4.2. Paroda „Herojos“ / 11

 4.3. Pieštuku / 6

 4.4. „Tauta“/ 19

 IŠ VISO: 51

5.   SPALVOTA ERDVĖ / 5

 5.1. Akvarelė / 3

 5.2. Aliejinė pastelė su/be akvarelės / 8

 5.3. Flomasteriai / 7

 5.4. Švitrinis popierius ir pieštukai / 6

 5.5. Studija / 6

 IŠ VISO: 30

SUMA: 141

                        ĮVADAS

                                     Kūrybinio projekto tema „Žmogus ir erdvė“ sykiu atrodo aiški ir suprantama, bet kartu plati, leidžianti pasireikšti asmeninei dailininko laisvei, požiūriui. O tai, mano manymu, ir yra kertinis vizualiųjų menų mokymosi aspektas. Kai  lavini profesinius įgūdžius per savo asmeninę stilistiką, ypač kai sieki savo kūryba sukelti pozityvias emocijas, atskleisti spalvų ir kasdienio pasaulio grožį, tada ši tema tampa tobula. Nes ji „leidžia“ atmesti bereikalingus samprotavimus apie gyvenimą ir „nepyksta“ kai tiesiog stebi ir fiksuoji savo aplinką, be nusistatymo ir demagogijos.

                                     Taip pat, studijuojant žmogų ir erdvę, gali išsikelti sau daugybę skirtingų uždavinių, ir lanksčiai juos keisti, neišeidamas iš sau išsikeltos tematikos. Todėl pasirinkus šią temą, išbandžiau įvairias taktikas, pvz. skyriau laiko tiek piešimo įgūdžių lavinimui, ieškojau naujų spalvų derinių, gilinausi į portretą, ir galiausiai eskizavau  kavinėse, baruose, studijoje, kai žmogus jau yra aplinkoje. O  tai kuriuos eskizus išdidinau ir "bandžiau  suvaldyti“ naują kvadratūrą.

                                     Kadangi,  realiam gyvenime klysti, kartais baisiai neprotinga ir skaudu, šioje studijoje aš leidau sau  klysti, neklausydama nieko. Juk lapo popierius ant tavęs nesupyks ir nieko blogo tavo artimiesiems nenutiks, jei jo nosis piešinyje bus kiek sulūžus. Tad galbūt todėl darbai bendrajame meno kontekste neatrodo drastiški ar „super“ eksperimentiniai, bet niekada  man  tai nebuvo svarbu.  Bent popieriuje aš noriu išlikti savimi, lėta ir besigrožinti pasauliu. Neapsimesdama, kad viską žinau ir moku. Nesilygiuodama į „Grand“ dailininkus, kurių ir taip negaliu pamiršti, kaip visų mylėtų vaikinų. Ir galiausiai, juk neskubėdamas būsi pirmas.

                                     Tad peržvelgus šio semestro darbus pastebiu kaip nenorėdama keistis, keičiuosi. Kaip neeksperimentuodama, atrodau naujus dalykus. Mažus, bent man svarbius. Konkrečiau, tai praplėčiau savo balto korektoriaus naudojimo galimybes, sustiprėjo linijinis piešinys, kuris man niekada nesisekdavo, šiek teik pakito portretai ir naujai grįžau į senai paliktą „Vienožinskišką“ tapybą.

                                     Tačiau, tikriausiai, šią temą galėčiau tyrinėti dar daugybę  metų. Iškeikiant, bet sugrįžtant. Ir nežinia, ką dar  joje atrasčiau.