Iš „Kelionė į Londoną“
(2005.04.08-2005.04.10)
Penktadienis
~7-6h Lietuvos laiku
„Pirmas kartas“
Jis buvo nuostabus! Ir tebėra, nes jis vis dar
tęsiasi! Manau, kad man viskas dar prieš akis – nusileidimas juk daug baisesnis.
Ak, kad tu pamatytum, ką aš matau čia – danguje, paneigus traukos dėsnius.
Balti debesys atrodo lyg cukraus vata, niammm... Juos skiria nuo dangaus
skaisčiai "rūžava" linija Rytuose, matyt, tai nuo saulės, ji kyla dabar, arba mes
kylam.
NUO PRADŽIŲ; visko neverta
pasakoti (kaip aš patekau į oro uostą, ką ten veikiau). Svarbiausia, ta
akimirka, kai įlipau į autobusą, o jis mus privežė prie lėktuvo, kur ir
prasidėjo visų pradžių pradžia. Vieniems
- darbo reikalų tvarkymo kelionė, kitiems gal ir pabėgimas, o man – atostogų pradžia.
Naujų įspūdžių ir nuotykių...
<...> atėjo stiuardesė ir
padavė skanų maisto komplektą, kuris padvelkė „makdonaldu“. Pasidariau
sumuštinius, kurie priminė stovyklas <...>
... susiradome su Jurga vietas ir
pasiruošėm skrydžiui. O svarbiausia - pakilimui. Prašneko lėktuvo pilotas,
kuris informavo apie būsimą skrydį. Vėliau, išgirdom moterišką balsą, kuris sklido
iš garsiakalbių. O lėktuvo priekyje, ženklus mums rodė stiuardesė.
Ir štai – ėmėm kilti! Šiurpuliukai perbėgo visą mano kūną,
lėktuvas dažnai pakeisdavo savo padėtį. Tai horizontaliai, tai iškėlęs dešinį
sparną, tai snapą, snapą dažniausiai iškeldavo...
Kartu baisu ir kartu ne... Žinai,
kad nenukrisi, bet manai kad taip. O kai tu slysti, o su tavim kartu ir kėdė,
tai priverčia širdį nubėgti į pakulnius... Ech... negaliu nupasakoti, nes tai
jau praėjo, nes nerasiu žodžių, bet tai buvo fantastiška!
KĄ TIK praskridome salą. Nežinau,
kas ten buvo, bet grįžus bandysiu išsiaiškinti. Žinot, iš viršaus, Lietuva ir
ta sala, atrodė vienodai. Sudaryta iš žalių, gelsvų, chaki lopinėlių,
simetriškai. Nors Lietuvoje žalių lopinėlių buvo daugiau, bet abu tolygiai
nepakartojami.
Debesys atrodo iš viršaus tokie
bejėgiai, lyg kalnai, stovi ir viskas.
Kad suprastum, kokiu greičiu aš
skrendu (nors žiūrint pro langą, rodos, 1 žingsnis per minutę), pasakysiu ką aš
pamačiau – laivą, plaukiantį jūra. Palyginus, kaip prieš tai atrodė namai,
spėju, kad tai kruizinis (didžiulis) laivas. Paskui jį driekėsi milžiniški
purslai, bet jis nejuda! Gal
po 10-ties sekundžių, purslai pasikeičia, o laivas nei krust!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą