Pirmiausia,
Valaičio paroda nustebina savo dydžiu, darbų gausumu ir įvairove. Retas,
išgyvenęs net dvigubai daugiau, pajėgus surenkti tokio masto parodą, kurioje
atsispindėtų to amžiaus dailės pokyčiai ir asmeninės kūrybos slinktys. Dėl to
paroda gali prabilti daugybę temų ir iškelti įvairiausių klausimų aprėpiant
įvairias vaizduojamosios dailės šakas. Pavyzdžiui, kaip vakarų menas pasiekdavo
Lietuvą ir kaip į jį reguodavo mūsų šalies menininkai, kaip jis susimaišė su
sovietinės kultūros bruožais, kuo lietuvių modernizmas išsiskyrė, kodėl
įvairiais laikmečiais yra vis susidomima rytų, antikos ir primityviuoju menu? Taip
mes galim kiekvienas kelti ir iškelti klausimus, nes plataus diapazono paroda
leidžia asmeniškai susirasti jį dominantį lauką ir nuklysti dailės keliais.
Mane
dominantis laukas būtų aliejinė tapyba. Nors Valaičio kūryba man prieš parodą
buvo nežinoma, tačiau jo darbai pasirodė lyg matyti ir savi. Jie sykiu visi
nuotaikingai spalvingi ir tarpusavyje derinantys, tačiau ir turintys skirtingus
sprendimus. Pavyzdžiui, darbai, kur dominuoja balta spalva, yra artimiausi ir
pačios išgyventi. Tiesiog žiūrint atsimenu, kaip pati baigiu išspausti baltos
spalvos tūtelę, visiškai apsvaigus nuo jos poveikio drobėje, kuri vis prašo
daugiau belilos. Tačiau čia, priešingai nei mano darbuose, tai padaryta be
priekabių.
Taip pat buvo
darbų, kuriuose pamačiau tokius spalvinius derinius, kurie kažkada mane nustebino
draugės kūryboje. Tiesą sakant, net pagalvočiau, kad tai jos darbai, nes labai
panašus tapybinis mąstymas.
Kiti darbai man
priminė Vinco Kisarausko asambliažus. Stipria ir monumentalia konstrukcija ir
spalviniais deriniais. Visgi jie buvo vienmečiai išgyvenantys tuos pačius
laikmečio pokyčius.
Na, nors didžioji Valaičio
aliejinės tapybos dalis yra konstruktyvi/kubistiška, bet vieni buvo stipriau
kiti mažiau išreikšti, daugiau mažiau sovietiški. O kas mano nuomonė
sovietiška? Tai skulptūrinis, masyviais gabaritais, iš monumentalių dalių suręstas
objektų vaizdavimas sovietmečiu. Tiesiog rėkiantis galią ir raumenis.
Dažniausiai tokia stilistika man nelabai patinka,tačiau Teodoro Kazimiero
darbai nekelia atmėtimo reakcijos, galbūt todėl, kad jis orientavosi į
pasaulinę dailę, o ne į SSRS?
Tad
Teodoro Kazimiero Valaičio tapybą man padarė teigiamą įspūdį ir sukėlė daugybę
asociacijų su man artima aplinka, taip atskleisdamas kaip tampriai susieti
kūrybyniai keliai.
Lankyta Teodoro Kazimiero Valaičio paroda NDG
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą