Raudona ir Mėlyna

Grožis vilioja, jis vagia mūsų žvilgsnį ir mintis. Jis gali būt ir bjaurus ir šlykštus, tamsus ir šviesus, įspūdingas ir neįsimintinas, bet jis vistiek glosto estetikos gomurį.

Ir kaip gera netikėtai nustebt, kad knygų, kurias kremti su pasigardžiavimu, dainų, kurios tave veda iš proto, ir paveikslų, kurie tave panardina į kitą pasaulį, autorius yra simpatiškas, kai jo estetika matoma abejose pusėse. Gražūs kūrėjai žavi, tokia yra Kunigunda Dineikaitė. O jos darbai, kur “visi sakytų, jog tai mėlyną”, tai lyg tapybos grožio skelbimas, kai žaidžiama spalvos galia, faktūra, linija, kai visa tai patys prabyla, nors akivaizdžiai jie nieko nesako. Viskas išnyra iš tamsios gelmės su stipria įtaiga. Ir iš vienos pusės, tapybos darbas, tampa tarpinė stotelė žiūrovui, pakliūtį į savo atsiminimus, į lietingą dieną, miško gelmes ar kur kitur, kur nuvedi save, ar kur autore veda palikdama žinutę po darbu.

O mane Kunigunda nuveda prie kitos gražios abstrakcionistės Irmos Leščinskaitės. Jei Kunigunda labiau “mėlyna”, tai Irma labiau “raudona”. Bet jos abi savo mintį išreiškia absoliučiai tapybinės raiškos kalba, be realybės apie realybę. Nors pažiūrėjus atidžiau, jų “dažo” kalba skiriasi, I. Leščinskaitės labiau dinamiška ir intensyvesnė, o K. Dineikaitės statiškesnė ir sodresnė. Tuo pačiu Irma kartais įveda visiškai detalią detalę į savo abstraktų pasaulį, o Dineikaitė visa išlenda iš abstrakcionizmo ir pateikia įvairesnių darbų. Bet gal jau užteks tų moteriškų subtilybių….

Kunigunda Dineikaitė apie savo darbus

Galiu netapyti ilgai… net keletą savaičių. Tuomet jaučiu kaip kaupiasi, kaupiasi tol, kol pajuntu minties svorį, minties koncentraciją. Kuomet išsigrynina tai, ką noriu šnekėti. Žmonės tai vadina įkvėpimu. Ir tuomet einu dirbti. Tapybą vadinu darbu. Dažnai važiuoju, tiesiog važiuoju ir užsirašau įvairiausius paveikslėlius atmintyje. Tuomet ir sapnuoju labai daug. Ir tapau. Man patinka sapno meditatyvinė būsena, kūno svoris, miego gilumas arba negilumas, vaizdo regimybė ir vaizdo apgavystė. Dažo slinktis, jo masė. Kvapas. Mano tapyba pati kuria efektus, ji nereprezentuoja, o sukuria tik vaizdo galimybę. Aš bandau mąstyti kartu su tapyba ir kurti realybes.

Šaltinis: http://www.artnews.lt/kunigundos-dineikaites-tapybos-paroda-visi-sakytu-jog-tai-melyna-vda-galerijoje-akademija-pilies-g-44-atidaroma-kunigundos-dineikaites-tapybos-paroda-v-24720

Apie Irmos Leščinskaitės darbus

Daug metų atstovaudama abstrakčiosios tapybos krypčiai šios parodos autorė vienu iš savo kūrybinio įkvėpimo šaltinių visuomet laikė baroko dailę. Anot jos, vertinant grynai meno istorijos požiūriu, barokas yra vienas iš dailės raidos kelio tarpsnių, vedusio moderniojo ir abstrakčiojo meno link. Kaip žinoma, barokas yra ir ypatingas LDK kultūros ir meno evoliucijos tarpsnis – tikra jų pakilimo ir suklestėjimo viršūnė. Turint omenyje baroko ir šiuolaikinio meno sąsajas, taip pat būtinybę įtraukti į šiandieninio meno apyvartą visą Lietuvoje kurto meno paveldą ir radosi pagrindinis šio projekto sumanymas – abstrakčiosios tapybos priemonėmis mėginti aktualizuoti ir naujai įprasminti barokinės LDK tapybos paveldą sukuriant šiuolaikiškų, tačiau šiuo paveldu besiremiančių paveikslų ciklą.

Šaltinis: http://370.diena.lt/2013/04/02/irma-lescinskaite-kurybines-erdves-autonomiskumas-ii/

Lankyta paroda:

Kunigunda Dineikaitė „Visi sakytų, jog tai mėlyna“ VDA galerijoje „AKADEMIJA“