Stilingi žmonės

„Miesto žmogaus gyvenimo būdas dinamiškas, greitas, veržlus, nuolat besikeičiantis. Vieni jų atsidavę darbui, disciplinai, nuolat skuba, lekia, kiti pasinėrę į linskmybių ratą, išsiilgę bendravimo, žmonių, treti – dar naivūs, nežinantys, ko tiksliai nori, neturintys griežtai sustyguotos aplinkos fono. Dar ieškantys. Vaizduoti žmonės gyvena pagal savo ritmą, taisykles – vieni skęsta dienos rutinoje, kiti nuolat vergauja ir siekia materialių dalykų. Daugybė daiktų ir detalių, supančių veidus, tampa ne tik aplinkos fonu, bet ir įrankiu, atskleidžiančiu asmens gyvenimo būdą ir jo pasaulio suvokimą – ką jis išpažįsta, kam jis vergauja, kuo jis tiki, kas jam išties yra svarbu, kaip ir kuo jis gyvena. Visi daiktai yra kaip kaukė, už kurios slepiasi pats žmogus. Kitaip tariant, koks esi tu – tokia ir tavo aplinka.“ Taip Tadas Gindrėnas kalba apie savo darbus esančius parodoje „Portretas. Miesto veidai ir kaukės/ Socialiniai miestovaizdžiai“. Ir negali nesutikti su juo, nes pmačius jo darbus iškart pagalvoji apie sostinės senamestį, kur vaikšto skrybeliuoti ir usuoti, kur labai svarbu išoriniais ženklais išreikšti save, būti kitokiu ir asmenybe, bet dažnai šio noro pasekmėje žmonės tampa personažais, kuriuos tik žvilgtelėjus mes atpažįstame.

                      Tokie personažai plinta visame pasaulyje, stilius turėdamas išreikšti asmenybė kartu ją ir niviliuoja, jeigu pažiurėtume į Jo In Hyuk jaunimėlį, mes tikrai nežinotume, kurio miesto gatvėse mums reiktų jų ieškoti, nes jie vaikšto visur, bet gal tai lengvas būdas išsaugoti savo tikrąsias paslaptis.

                      Kad ir kaip bebūtų mes pastebami patį elemantariausią dalyką, kad šiandienos portretistai yra labiau įtakojami ne meno stiliaus, o aprangos. Visuomenė diktuoja realybę ir estetinį suvokimą, dailininkas tos visuomenės narys. Žinoma, nors stilius niveliuoja žmonės, bet dailininko išmonė kerojasi kiek tik įmanoma. Štai Sofia Bonati neatsilikdama nuo mados, taip pat kuria miestiečius, „vintažinius“. Tai yra vienas šiandienos žmogaus veidas, ar kaip T. Gindrėnas pasakytų, kaukė, kurią mes atpažįstame. Šiuos vaizduojamus žmones aš įvardyčiau, kaip besidominčius ekologija ir menu, esančius praktiškus ir perfekcionistus, besilankančius dekupažinėse kavinėse, knygynuose, klausančius ramios ir subtilios muzikos, namuose balandėlius, kuriuose mėsos nėra, sukančius vynuogių lapais. Gal tik kalinė turi skandalingą pop karjerą, o pypkorius lanko hipsterių aludes.

                      O dabar žvilgsnį norėčiau nukreipti link T. Gindrėno stilistinio veido. Man jis gan idėjiškai primena Louise Z. Pomeroy raišką. Surealistiškai,siužetiškai, šiandieniškai, portretiškai kalba jie abu iš vizualiosios pusės, nors atskirai kūrinio prasmės be autoriaus sufleravimo, aš nežinau. Tik nujaučiu, kad Louise, pasitelkia juodajį humorą, o Tadas simbolius.

                      Dar norėčiau Gindrėną sulyginti su Stasiu Krasausku. Čia matome panašią lijininę, dėminę kalbą. Tačiau vaizduojamas žmogus absoliučiai skiriasi. Krasauskas lyriniškai literatūrinis, grįžtantis į praeitį, galim pamatyti antikinį ir net primityvų žmogaus vaizdinį. Jį mes galime lyginti su Antonio Mora, nors jie technoliškai labai skiriasi, bet Mora savo šiandienos žmogų perkelia į tą patį lauką kaip Krasauskas. O Gindrėnas, mano nuomone, su Mora turi bendro tik tiek, kad tai portretas.

  

Tad, kalbant apie portretą dabar, menininko rankose jis gali būti manipuliuojamas kaip tik nori ir, deja, tokių stilingių žmonių, kuriuos mes randame popieriuje ir kurie skleidžia begalinę emociją, besivaikščiojančių gatvėje mes beveik nepamatysime, mums reikia užsukti į ypatingas vietas, kurios vadinamos galerija.

Lankyta paroda:

Tadas Gindrėnas „Portretas. Miesto veidai ir kaukės/ Socialiniai miestovaizdžiai“. Galerija „Kairė dešinė“