Išbarstytiems
atsiminimams kartais bandom gražinti vientisą laiką. Tada svarstome nuo ko
pradėti, į kur sugrįžti. Kad viską teisingai sudeliotume, kažką nuimame, kažką
pridedame. O kartais turim pripažinti, kad tai nenupasokojama.
Tad
brolio medinukų istorija viena iš tokių, kurią vis delioji ir niekaip nenusakai.
Gal dėl to, kad jis su tėčiu statė juos, tada kai man buvo vos keturi metai, o
gal dėl to, kad Antanas niekad nesustojo stebint savo kūriniais. Ir taip jis
pastatė mums, jaunesniems vaikams, ne tik žaislus, bet ir fantazijus rūmus. Jis
mokė mus žaisti ir kurti. Taip rankose pienė tapdavo princesė, žolės stiebelis-
geriausia švilpynė, o gardumynai-kareiviais, keliautojais, sapnų veikėjais. O šiomis
žiniomis keisdavomės su kaimynų vaikais it didžiausiais atradimias. Taip
vasaros tapdavo nepakartojamos. Taip iki šiol mane žavi objektų transformacija.
Sode
kūrybos procesas reikalavo tik laiko. Nereikėjo nei vieno cento. Užtekdavo
pasibastyti po mišką ir pievas, ir štai jau gali statyti namus, tvoras, baldus,
gražinti gėlynus. Svarbiausios medžiagos buvo akmenys ir medis- įdomios šaknys,
lazdynai ir kt. Kadangi apylinkes žinojome kaip penkis pirštus, ieškoti nebuvo
sunku. Šaknis rasdavome po audros, akmenys rinkdavome dažniausiai laukuose ir
vieškeliuose, o lazdynai auga dvejose vietose, link Parudaminio ir Link
Marijampolio, miške. Pastoroji medžiaga labiausiai tiko dailiam ir kruopščiam
statiniui. Nes kol lazdynas jaunas ir ką tik nupjautas, yra lankstus ir
minkštas. Atidžiai išsirinkdavom tik tiesius ir mažiau apsilapavusius stiebus.
Stengdavomes priskinti tiek, kiek reiks vienai dienai, kad išaušus rytui nebūtų
praradęs taip reikiamų savybių. Tad mišką matydavome praktiškai kiekvieną
dieną, kai būdavome sode.
O
žvelgiant iš tolo, vaikystė atrodo gan pagoniška, nes dievinome gamtą,
stebėjome ir naudojomės jos gėrybėmis. Gal dėl to tiek brolis, tiek aš
nunustojom kurti ir ieškoti idėjų musų protėvių išgyvenusiuose prisiminimuose.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą