Dvi-pienės-begalybė

2014 metų kvadrienalei pateiktas Ričerdo Bartkevičiaus tapybos darbas „Dvi-pienės-begalybė“ yra minimalistiškas ir konstruktyvus. Atliktas ekspresyviu plačiu potepiu vertikalioje drobėje. Pagrindinę kūrinio struktūra sudaro du didžiuliai apskritimai primenantys ratus.Kairėje pusėje esantis apskritimas apvestas juodu, storu ir uždaru potepiu, kurio viduje iš centro išeina tarpusavyje besimaišančios juodos ir baltos tiesės, sudarančios pilkų atspalvių. Šalia jo liečiasi antrasis, šiek tiek didesnis, mėlynai apvestas, su dominuojančia geltona spalva savo viduje, apskritimas, kuris yra šio paveikslo dominantė. Kadmio geltonai atsverti uždėti trys tos pačios spalvos plėmai pilkame fone, du viršuje kairiajame ir dešiniajame kampe, ir vienas ratų jungties apačioje. Kadangi darbas koncentruojasi kairėje pusėje ir toje pusėje fono pilkuma tamsesnė, dešinės kraštinės apačioje yra uždėtas žalias plėmas (šalta kairia ir šilta dešinia puse) primenantis lapą, kuris „susišaukia“ su juoduoju apskritimu ir palaiko kompoziciją, kad „nenugriūtų“. Mažiausiai pastebemi šio paveiklso elementai yra stiebai jungiantys apskritimus su paveikslo apačia, kurie dar labiau pabrėžia visų objektų pasvyrimą į dešinią pusę. Tad iš principo darbe išlaikyta spalvine, tonine ir kompozicinė dermė.

Darbo pavadinimas „dvi-pienės-begalybė“, leidžia žiūrovui, tuos apskritimus traktuoti, ne kaip dviračio ratus, o kaip gėles. Viena iš jų, jau nužydėjusi pienė. Ji simbolizuoja baigtį, mirtį. Šalia jos esantis žiedas, priešingai, žydi, kuria šilto, naujo, gyvo pasaulio vaizdinį. Tai kad jų kraštinės susilietusios ir sudaro begalybės ženklą, mums nurodo, jog priešybės yra neatskiriamos, jos amžinai egzistuoja, vienas kitą keisdamos ir palaikydamos virsmą. O objektų pasvyrimas į dešinę ir ovalumas galbūt rodo to veiksmo greitį, taip dar labiau akcentuojant kaitos motyvą. Tad kaita ir harmonija, raktiniai žodžiai skaitant šį paveikslą.

Šis darbas kalbasi su žiūrovu, nes autorius mintį išreiškė suprantamai ir ją įvardijo pavadinime. O šito dažniausiai pasigendama šiandienos mene. Nors darbas „Dvi-pienės-begalybė“ nedeklaruoja „aš išradau naujovę“, bet jis mažina atskirtį tarp meno ir žmogaus. Toks darbo paveikumas nūdienai itin reikalingas. Juk nebūtinai suprantama-tai tradiciška, o nesuprantama-novatariška. Tad tiek.

Ričardas Bartkevičius, Dvi-pienės-begalybė, 2012